Atrodytų, kas gali būti nekaltesnio ir žavesnio už komplimentus? Bet girdime juos tikrai rečiau nei norėtume. Neskubėkime kaltinti lietuvių vyrų santūrumo ir mažakalbystės. Kaltos esame ir mes pačios, nes ne visuomet reaguojame į juos tinkamai.
Ar verta tikėti komplimentais?
Mažutis testas – pažaiskime žodžių žaidimą. Kokios asociacijos jums kyla išgirdus žodį „komplimentas“? Malonu, džiaugsmas, gera nuotaika, simpatija, nuoširdus... Ar vis dėlto – pataikavimas, apgaulė, nenuoširdus, nevykęs... Jei jums artimesnė antroji asociacijų žodyno dalis, gali būti, kad jūsų santykiai su komplimentais yra kiek komplikuoti. (Hmmm... Gal žodžiai komplimentas ir komplikacija iš tiesų yra giminiški?) Viena pažįstama vaizdžiai palygino komplimentus su Trojos arkliu – iš pirmo žvilgsnio jis atrodo toks mielas, žavus, spindinčiais šonais, bet viduje slepia didžiulę klastą, grasindamas užkariauti kaip kokią Troją ne tik tavo kūną, bet ir sielą. Išgirdusi komplimentą toji pažįstama visada tik atsainiai vypteli lūpų kampučiu ir sausai barkšteli: „Ačiū“. Tiesa, tokias grimasas nutaisinėti jai tenka vis rečiau ir rečiau, mat komplimentų ji girdi vis mažiau. „Žino, kad manęs kvailomis pagyromis neapmulkinsi“, – išdidžiai sako ji, tačiau įtariu, kad bent šiek tiek mulkinama ji vis dėlto norėtų būti. Liūdniausia turbūt yra tai, kad girti ją bijo ne tik saldžialiežuviai meilikautojai, bet ir tie, kurie iš tiesų tiki tuo, ką sako.
Gal todėl, kad pati nemoku sakyti melagingų komplimentų, tikiu ir tais, kuriuos išgirstu. „Ačiū už komplimentą“, – sakau visai nekoketuodama ir nuoširdžiai, o ne vien iš mandagumo. Nes komplimentas man yra pelnyto pagyrimo sinonimas. „Čia ne komplimentas, čia teisybė“, – atsakė kartą vienas pilietis, ne itin išmanantis visokias lingvistines vingrybes, ir tikėtina, neskiriantis sinonimo nuo antonimo. Bet kalbinę intuiciją jis, pasirodo, turėjo puikią. Tarsi būtų nujautęs, kad „Lietuvių kalbos žodynas“ komplimentą apibūdina taip: „Pagyrimas (kartais nenuoširdus) norint kam nors padaryti malonumą ar įtikti.“ Ir jokios užuominos į teisybę. Tik neigiamas emocinis atspalvis – „nenuoširdus“ ir merkantiliškas tikslas – „siekiant įtikti“.
Vis dėlto dauguma moterų nėra tokios naivios kaip aš – vienos apklausos metu paaiškėjo, jog saldžios vyrų kalbos erzina daugiau nei pusę moterų, trečdalis joms visiškai abejingos ir tik dešimtadalis jomis mėgaujasi ir vis negali pasisotinti. Aišku, daug kas priklauso ne tik nuo mūsų saldumo poreikių, bet ir nuo tų, kurie saldina.
Visoms ir kiekvienai
Komplimentas komplimentui nelygu. Kai kurie iš jų yra tokie neutralūs, kad vargu ar išvis juos galima vadinti komplimentais. Tarkim, garsusis „Gražiai atrodai“. Vienas kolega šitą frazę man kartojo tris dienas iš eilės ta pačia intonacija ir pats negalėjo atsidžiaugti, kad taip moka žarstyti komplimentus. „Įsivaizduoji, o mano žmona sako, kad aš visiškai nemoku sakyti komplimentų“, – pasiguodė, kai aš trečią kartą meiliai sučiulbėjau „Ačiū“.
Tokie komplimentai, kuriuos gali sakyti bet kam ir bet kokia proga labiau primena mandagumo frazes, kaip antai: „Puikus oras šiandien, ar ne?“ Tai kas tinka kiekvienam, iš tiesų netinka niekam. Prie tokių priskirčiau ir komplimentą apie gražias akis. Kažin ar rastume pasaulyje bent vieną moterį, kuri tokio nebūtų girdėjusi. Kita vertus, ką dar gali moteryje pagirti, nerizikuodamas būti apkaltintas seksualiniu priekabiavimu? Kojas? Krūtis? Užpakaliuką? Ne paslaptis, kad būtent ten krypsta daugumos vyrų žvilgsniai, bet ar gali sakyti tokius dalykus pirmąkart matomai moteriai ar kolegei? Todėl jų žvilgsnis karštligiškai bėgioja visu moters kūnu, kol galiausiai stabteli saugiausioje zonoje – ties akimis. Ir tai dar nėra blogiausias variantas. Būna žvilgsnių, kurie stabtelėję ties akimis, sutrinka (gal makiažas nuvarvėjęs, gal paakiai pajuodę), slysta žemyn, vėl aukštyn ir galop įsikimba gelbėjimosi rato: „Kokios gražios... eeee... Jūsų sagos.“ .
