Kokios pasaulio pabaigos pageidautumėt? (6)

Įdomu, kodėl pasaulio pabaigos prognozės pastaruoju metu taip visus domina. Gal todėl, kad visi jos slapčia laukiame?

Šiuos Naujuosius metus sutikau kartu su savo seserim jos naujajame bute Perkūnkiemyje. Stovėjom balkone ir gėrėjomės fejerverkais. „Kaip manai, – paklausiau jos, – ar bus ta pasaulio pabaiga?“ – „Tikiuosi“, – ramiai atsakė ji.

Jos pedantiškai išblizgintas trijų kambarių butukas naujame name prieš ketverius metus žadėjo jai naujo gyvenimo pradžią. Dabar jis tapo kilpa po kaklu. Jo vertė jau seniai yra beveik perpus mažesnė už paskolą, kurią sesuo paėmė nekilnojamojo turto burbulo laikais, bet ji neturi kur dingti – net ir pardavusi butą, liktų bankui skolinga apie 100 tūkst. Koks palengvėjimas ją ištiktų, jei šitas butas kartu su visu Kartonkiemiu (taip juokaudama ji vadina Perkūnkiemį) vieną dieną pokšt ir subyrėtų į dulkes.

Panašiame akligatvyje jaučiasi dauguma mūsų – krizė, bedarbystė, baimė dėl ateities, antrinė krizė, paskolos, globalus atšilimas... Kas gali padaryti tam galą? Nebent kometa švystelėjusi savo ugninga uodega per mūsų susireikšminusį Žemės rutuliuką.

Nežinau, ar režisierius Larsas von Trieras yra paėmęs paskolą, ar turi kitokių bėdų, o gal tiesiog geriau nei kiti jaučia žmonijos nuotaikas, bet jo filmas „Melancholija“ pataikė į dešimtuką – daugybė jį mačiusiųjų prisipažino, kad jaučiasi lygiai taip kaip pagrindinė filmo herojė – tarsi kojos būtų supančiotos pilkais vilnoniais siūlais arba žingsnis po žingsnio vis giliau klimptų į pelenų purumo žemę. Kažkas nutiko žmonėms – dar neseniai jie piktinosi, kovojo, džiaugėsi, liūdėjo, kažko siekė. Dabar visi atrodo tiesiog pavargę. Tarsi lauktų kažkokio sukrėtimo, kuris išplėštų iš melancholijos nagų ir leistų vėl pajusti gyvenimo skonį. Kodėl gi tokiu sukrėtimu negalėtų tapti pasaulio pabaiga?

Neseniai skaičiau vieno rusų psichologo mintį esą žmonės nesunkiai gali susitaikyti su asmeninės mirties faktu, tačiau pasaulio pabaiga jiems kelia didžiulį siaubą. Neįsivaizduoju, kas jam suteikė psichologo licenciją ir kodėl iki šiol jos neatėmė? Juk jis visiškai nesuvokia žmogaus prigimties. Klestėti žmogui iš tiesų maloniau vienam, tačiau žlugti – kur kas smagiau choru. Imkim kad ir paprastas kasdienes situacijas – negi jaustumėtės laimingas žinodamas, kad įmonė, ką tik išspyrusi jus pro duris su kartonine dėžele po pažasčia, toliau sėkmingai klesti? Va, jeigu ji bankrutuotų ir su dėželėmis išeitų visi alei vieno, įskaitant ir direktorių, tada visai kas kita.

Asmeninė pasaulio pabaiga visada yra nelyginamai bjauresnė nei visuotinė, o asmeninis bankrotas kur kas nemalonesnis nei pasaulinė ekonomikos krizė.