Paslaptys – labai universalus dalykas. Jas galima kurti, slėpti, saugoti, atskleisti. Jos padeda parduoti, išaukštinti, suintriguoti, sukompromituoti. Vienintelis dalykas, kurio jos negali padaryti, – visiems laikams išnykti iš mūsų gyvenimo.
Jei ne paslaptys, mūsų nebūtų čia, Žemėje. Žmonijos istorija, pasak Biblijos, prasidėjo nuo bandymo įminti didžiąją paslaptį. Jei Adomas ir Ieva nebūtų susigundę paragauti vaisiaus nuo paslaptingojo Pažinimo medžio, šiandien nebūtų nei mūsų, nei jūsų.
Pasipriešinimas sąstingiui
Net jei netikite legenda apie Ievą ir Adomą, vis dėlto teks pripažinti, kad paslaptys yra viena evoliucijos varomųjų jėgų. Bandymu įminti paslaptis grįstas visas mokslas. Aišku, labai norėdami, galėtume teigti, kad ratas išrastas iš tinginystės – kai žmogui pabodo tąsyti nešulius ant savo kupros. Tik tai nebūtų visiška tiesa. Žmogaus noras pažinti, atrasti ir įminti visais laikais buvo toks stiprus, kad dėl jo daugybė išradėjų ir mokslininkų buvo pasirengę sudegti inkvizicijos laužų liepsnose.
Atrodytų, koks skirtumas, kas apie ką sukasi: Žemė aplink Saulę ar Saulė aplink Žemę? Jokios praktinės naudos iš to neturėjo nei teologas Giordanas Bruno, nei mokslininkas Galileo Galilei'us. Netgi priešingai – kuo mažiau būtų žinoję, tuo ilgiau ir ramiau būtų gyvenę. Bet kur tau! Knisosi, ieškojo, kol rado. Ką? Tiesiausią kelią ant laužo ar kankinimų suolo.
„Neįmanoma visko žinoti. Ir tai jaudina. Nežinomybė gąsdina, kelia klausimų, skatina ieškoti atsakymų, – sako psichologė Dovilė Jankauskienė. – Paslapčių gausu kiekviename žingsnyje: kosmoso paslaptys, sielos paslaptys, moksliniai dėsniai, menas. Visa tai tebėra neįminta. Ilgai buvo paslaptis, kaip funkcionuoja žmogaus kūnas. Nepaisydami draudimų, gydytojai ėjo į kapines, skrosdavo kūnus, kad galėtų suprasti, kaip jis veikia. Jei ne troškimas pažinti, šiandien medicina nebūtų tiek pasiekusi. Bandymas įminti paslaptis – tai pasipriešinimas sąstingiui.“
Pažinimui ribų nėra. Regis, ištyrėme pasaulio sandarą, išskaidėme jį iki smulkiausių dalelių, atradome bakterijas ir virusus, tačiau atsakyti, kodėl vienus tie patys virusai nužudo, o kiti į juos net nereaguoja, vis dar negalime. Todėl traukiamės nuo mikroskopų, griebiame teleskopus ir nukreipę juos į žvaigždes imame kalbėti apie mumyse tekančią kosminę energiją. Ir tikrai, kam gali būti įdomi kažkokia bakterija, kurią galima užmušti paprasčiausiais antibiotikais? Va, užsikimšusi ir kosminei energijai tekėti neleidžianti čakra – jau visai kas kita. Galime ironizuoti kiek tinkami, tačiau reikia pripažinti, kad įminti visas paslaptis mokslas vis dar yra bejėgis.
„Tai, kad mokslas tam tikrų dalykų neįrodė, dar nereiškia, kad to nėra. Ne veltui sakoma, kad prapjovus kaukolę minčių nerandama, tačiau kas drįstų pasakyti, kad jų nėra?“ – klausia psichologė. Anot jos, pažinimas visada susijęs su ribų – tiek mokslo, tiek meno – laužymu. O ribas (kartu ir paslaptis) skatina draudimai.Pabandykim pafantazuoti, kas nutiktų, jei valgymas ir seksas, du fiziologiniai procesai, atsakingi už žmonijos išlikimą, susikeistų vietomis, jei viešai mylėtis būtų normalu, o valgyti – gėda. Visiems staiga baisiai parūptų, ką jūs valgote, o ko ne, kiek kartų per dieną tai darote, kur ir su kuo, o bendros vakarienės pikantiškumu prilygtų svingerių vakarėliams.
Kur skandalas, ten ir mes
Vargu ar kam nors pavyktų įrodyti, kad atskleistos kokios nors žvaigždutės miegamojo paslaptys gali padaryti revoliuciją moksle arba mene. Tačiau šitos paslaptys masina kur kas daugiau žmonių nei Didysis kosmoso sprogimas. „Paslaptys, kaip ir seksas, padeda parduoti“, – sako D. Jankauskienė. Ir tikrai – atkreipkime dėmesį į straipsnių pavadinimus arba laidų anonsus. „Režisierius K. pagaliau atskleidžia paslaptį, kokia moteris jam patinka labiausiai!“, „Aktorė B. – atvirai apie savo grožio paslaptis!“ ir pan. Juk ir šį straipsnį pradėjote skaityti veikiausiai todėl, kad pavadinime buvo žodis „paslaptis“. Įvedus jį į internetinę paieškos sistemą, paslapčių iššoka beveik 2 milijonai. Ir kokių tik nėra – virtuvės, sekso, meilės, karjeros... Netgi buto remontas, pasirodo, gali būti kupinas paslapčių. Koks nusivylimas ištinka žiūrovus ar skaitytojus, kai paaiškėja, kad mistinė grožio paslaptis tėra paprasčiausias miegas ir 2 litrai vandens per dieną, o režisierius K. laidos pabaigoje pasako, kad labiausiai jam patinka savimi pasitikinti moteris. Žmogus jaučiasi apgautas. Piktinasi, koneveikia klaidinamą reklamą, tačiau kitą dieną vėl užkimba ant to paties kabliuko.
