Kodėl vyrus gąsdina frazė „Mums reikia pasikalbėti!“ (2)

Psichologai mums įkalė į galvą, kad visus nesklandumus galima įveikti kalbantis. Tačiau tiesa ne visai tokia – mūsų noras pasikalbėti vyrus taip baugina, kad jiems norisi dėti į kojas.

Kalba – nuostabus žmonijos išradimas. Ji skiria mus nuo gyvūnų, leisdama analizuoti praeitį, prognozuoti ateitį, apibūdinti tai, ką jaučiame, ieškoti kompromisų, išsakyti emocijas. Jei kas nors uždraustų žmonėms kalbėti, jų santykiai prarastų mažiausiai pusę žavesio ir vertės. Bet panašu, kad taip galvoja tik moterys.

Vyrams kalba – tai nesusipratimų šaltinis. „Mažiau kalbų, daugiau darbų!“ – toks tipiško vyro kredo. Jeigu būtume radikalios feministės, galėtume sakyti, kad toks vyrų santykis su kalba rodo, jog psichoemociškai jie yra mažiau nutolę nuo gyvūnų nei mes. Tačiau mes juk nesame cinikės ir savo vyrų priešės. Todėl pabandykim paieškoti kitų priežasčių, kodėl išgirdę frazę: „Mielasis, mums reikia pasikalbėti“, dauguma vyrų susigūžia tarsi lauktų antausio.

Psichologai Patricia Love ir Stevenas Stosny, knygos „Kaip išsaugoti santuoką nekalbant apie tai“ (How to Improve Your Marriage Without Talking About It), įsitikinę, kad moterys kalbėjimosi svarbą pernelyg sureikšmina. Ir tai nėra sąmoningai išmoktas elgesys. Lygiai kaip ir vyrų nenoras kalbėtis nėra jų egoizmo išraiška.

Kalifornijos universiteto psichologai siūlo atkreipti dėmesį į kūdikių elgseną. Anot jų, išgirdusios triukšmą, mergaitės ima akimis ima ieškoti kontakto su kitu žmogumi (dažniausia tai būna mama) ir tą kontaktą radusios nurimsta. O štai berniukai, išsyk ima dairytis aplinkui, bandydami susekti garso šaltinį ir įvertinti, kokį pavojų jis kelia.

Mokslininkų manymu, taip nutiko evoliucijos eigoje. Moterys, išleidusios savo vyrus į medžioklę ar karą, likusios vienos stengdavosi burtis į krūvą – taip jos tampdavo stipresnės, tai padėdavo joms įveikti baimę ir suteikdavo saugumo jausmą. Vyrai gindami savo šeimą ir aprūpindami ją maistu įprato pasikliauti tik savo jėgomis.

Kas gi nutinka tą modelį perkėlus į šiuolaikinį gyvenimą? Vos tik moteris ima nuogąstauti, kad šeimoje kažkas negero vyksta, ji skuba „burtis į krūvą“ – ieškoti paguodos ir paramos iš savo vyro. Pokalbis su juo dažniausiai tėra noras įsitikinti, kad nerimauti nėra reikalo ir ji gali toliau jaustis saugi.

Vyras, išgirdęs apie jos norą pasikalbėti, įjungia pavojaus signalą – jo nuomone, tokia pradžia reiškia tik viena: moteris su juo nesijaučia saugi, taigi jis blogai atlieka savo kaip šeimos gynėjo ir aprūpintojo pareigas.

Tyrimų metu pastebėta, kad, išgirdus frazę „Mums reikia pasikalbėti“, vyro kraujyje padaugėja streso hormono kortizolio, kuris verčia jį įtempti raumenis ir pasiruošti gynybai. Kadangi aplink jokių išorinių priešų nesimato, vyras ima gintis nuo žmonos, suvokdamas ją ne kaip sąjungininkę, o kaip priešą.

Taigi moteris ieško artumo, o vyras šiaušiasi. Jei iki tol ši pora ir turėjo nedidelių problemų, dėl tokios reakcijos jų ne tik nesumažės, bet netgi padaugės.