moteris.lt - naujienos

„Šįkart jis mane sumušė kiek labiau nei visada..."

Smurtas neturi lyties, amžiaus, išsilavinimo... O tautybę? Ar skiriasi smurtautojo portretas Lietuvoje ir Ispanijoje? Gal yra šalių, kurios išvis nežino, kas tai yra? Į šiuos klausimus išskirtiniame interviu portalui www.moteris.lt sutiko atsakyti Lietuvoje viešėjęs smurto prieš moteris stebėjimo centro Ispanijoje prezidentas ir Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos ekspertas ponas Miguelis Lorente Acosta.

Vilniuje Miguelis Acosta lankėsi Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) kvietimu. Lietuva yra pirmoji Baltijos šalis, kurioje įsteigta šios Europos Sąjungos agentūros būstinė. Birželio 20-21 d. institutas oficialiai visuomenei prisistatė dviejų dienų renginiais Vilniuje: miestiečiams ir svečiams skirtu populiarių Lietuvos muzikinių grupių koncertu Rotušės aikštėje bei tarptautine konferencija „Moterų ir vyrų lygybė: pažanga, iššūkiai ir gerosios patirtys", kurioje M. Acosta skaitė pranešimą smurto prieš moteris tema.

Miguelis Lorente Acosta teigia su šia problema susidūręs dar 1988 metais, dirbdamas teismo medicinos gydytoju-ekspertu. „Matydavau daugybę sužeistų moterų, turėdavau ne tik įvertinti jų traumų pobūdį, tekdavo išklausyti ir jų išpažintis. Pastebėjau tokį skirtumą - jei žmogus kreipdavosi vos dėl kelių įbrėžimų, kuriuos jam padarė užpuolikas gatvėje, jis būdavo itin pasipiktinęs ir reikalaudavo teisybės. Šaukdavo, kad šito jis neatleis, kad užpuolikas jam už viską sumokės, įskaitant ir suplėšytus marškinius. O štai moterys, net ir itin rimtai sužeistos savo vyrų, elgdavosi visai kitaip - jos drovėdavosi ir... girdavo savo skriaudėją. Kalbėdavo apie tai, koks jis geras tėvas, koks puikus darbuotojas ar pan. Jos visos kartojo vieną frazę: „Šįkart jis mane sumušė kiek labiau nei visada." Ši frazė, liudijanti, kad moterį mušti yra tarsi natūralu, bet nereikia padauginti, mane tiesiog priblokšdavo. Aš vis mąsčiau, kaip nutiko, kad visuomenė gali toleruoti tokį elgesį? Supratau, kad šio sindromo priežastys slypi kultūroje."

M. Acosta yra agresijos prieš moteris mokslinių tyrimų pradininkas. Jis dirbo, kaip ekspertas, skirtinguose Ispanijos parlamento ir senato komitetuose, kurie sprendė lyčių smurto ir prostitucijos problemas. Yra parašęs daugiau nei 60 publikacijų lyčių smurto tema, knygą „Agresijos prieš moteris sindromas", kuri pelnė Granados Karališkosios medicinos ir chirurgijos akademijos apdovanojimą, taip pat knygą „Agresija prieš moteris: prievarta, smurtas ir priekabiavimas".

Savo patirtimi jis mielai sutiko pasidalinti ir su mumis.

Lietuvoje vis dar gaji nuostata, kad smurtas šeimoje yra vidinis šeimos reikalas. Kaip tai vertina kitos šalys? Ar per tą laiką, kol dirbate šioje srityje pasikeitė visuomenės požiūris į šią problemą? Jei taip, tai kaip?

Norėčiau atskirti keletą sąvokų: smurtą šeimoje, smurtą prieš moteris ir smurtą lyčių pagrindu. Tačiau visos šios smurto rūšys remiasi vienu - vyrų tikėjimu, kad jie turi teisę ką nors keisti savo moteryse. Tai ne vien šeimyninė problema. Vykdydami informacines kampanijas mes siekiame, kad visuomenė suprastų tikrąją smurto priežastį, kuri slypi kultūroje. Pokyčiai vyksta - matome, kad ir vyrai keičia savo nuostatas, ir moterys dažniau praneša policijai apie smurto atvejus. Visuomenė nebesutinka gyventi su šia problema.

Ar skiriasi „smurto kultūra" įvairiose šalyse? Kas tai lemia - tradicijos, ekonominiai veiksniai, temperamentas? Ar galima teigti, kad tai, kas, tarkim, Ispanijoje laikoma visai normaliu elgesiu, Skandinavijos šalyse atrodytų nepriimtina?

Visų pasaulio valstybių kultūrose egzistuoja nelygiava, pagrįsta patriarchaline santvarka. Be abejo, gali skirtis šios nelygiavos intensyvumas ir išraiškos būdai. Musulmoniškuose kraštuose spaudimas išlaikyti moterį kaip socialiai žemesnę būtybę yra kur kas akivaizdesnis nei Europoje ar JAV. Tačiau net ir tokiose lygiava garsėjančiose Skandinavijos šalyse esama skirtumų tarp vyrų ir moterų atlyginimų, užimtumo, galimybių užimti aukštas pareigas. Atsižvelgdami į šiuos skirtumus, taikome ir skirtingus kovos su smurtu metodus.

Ar pasitaiko, kad tas pats metodas vienoje šalyje veikia, o kitoje dėl kultūrinių skirtumų yra visiškai neveiksmingas?

Taip, būna tokių atvejų. Taip nutinka todėl, kad skirtingai suvokiama ir tai, kas yra smurtas, ir jo reikšmė. Kai kuriose šalyse nevartojama sąvoka „smurtas prieš moteris"- labiau linkstama naudoti terminą „smurtas šeimoje". Tačiau taip pakeisdami sąvoką tarsi paverčiame ją šeimos problema. Kai kuriose šalyse nesutariama, kam priskirti buvusio sutuoktinio agresiją: smurtui šeimoje, smurtui prieš moteris ar kitiems kriminaliniams nusikaltimams. Todėl pirmiausiai reikia suvienodinti požiūrį į tai, ką mes laikome smurtu prieš moteris, ir tuomet imtis atitinkamų priemonių.

Kiek smurto mastas priklauso nuo ekonominių faktorių? Ar galime teigti, kad finansiškai stabilesnėse šalyse ir šeimose tai pasitaiko rečiau?

Mes kalbame apie smurtą kaip apie kultūrinį dalyką. Ir jis ne visada priklauso nuo ekonomikos. Paimkim, pvz., Kiniją - ji labai sparčiai vystosi ekonomiškai, tačiau žmogaus teisių padėtis ten anaiptol negerėja taip sparčiai, kaip ekonominė. Kodėl atsiranda smurtas? Nes vyrai nori kontroliuoti moteris. Labiau išsivysčiusiose šalyse moterys dažniau kontroliuojamos socialinėmis priemonėmis, pvz., apribojant jų galimybes siekti karjeros. Mažiau išsivysčiusiose dažniau griebiamasi fizinio smurto.

Visuomenėje vyrauja nuostata, kad smurtas dažnesnis asocialiose šeimose. Remdamasis savo ilgamete darbo patirtimi, galėtume tai patvirtinti ar paneigti?

Iš tiesų smurto prieš moteris mastas neretai siaurinamas - jis laikomas žemesnio socialinio sluoksnio problema, siejamas su alkoholio, narkotikų vartojimu, psichiniais sveikatos sutrikimais ar emigracija. Faktai neneigiami, tačiau juos bandoma kažkaip paaiškinti, pagal tai renkantis politikos kryptis. Panašiai buvo nutikę sprendžiant AIDS problemą. Iš pradžių buvo manoma, jog tai liečia tik homoseksualus, prostitutes ir narkomanus. Tos šalys, kurios nukreipė savo priemones tik į šias socialines grupes, pralaimėjo. Tik tuomet, kai apie AIDS prabilta kaip apie bendrą visuomenės sveikatos problemą, buvo pakeistos poveikio priemonės ir pagaliau pasiekta sėkmingesnių rezultatų. Lygiai taip pat turėtume praplėsti ir savo požiūrį į smurtą prieš moteris.

Lietuvoje itin sudėtinga įrodyti ne fizinį smurtą. Be to, smurtas be mėlynių laikomas ne tokiu reikšmingu. Kaip kitoms šalims pavyksta tai spręsti?

Padėtis panaši visose šalyse - jei nematai, tai ir netiki. Tačiau psichologinio smurto tikslas toks pat, kaip ir fizinio - įbauginti, pavergti, priversti paklusti. Dirbdamas gydytoju neretai išgirsdavau tokį moterų teiginį: „Man būtų geriau, kad jis mane muštų. Tada bent jau kurį laiką jis būtų ramus." Turbūt žinote tris smurto fazes - įtampos augimą, proveržį ir vadinamąją „medaus mėnesio" fazę. Taigi bent jau paskutiniu etapu smurtautojas būna ramus. Psichologinį smurtą įrodyti sunkiau, tačiau įmanoma. Apmokyti specialistai jo egzistavimą gali įtarti pagal moters elgesį, atsiradusią depresiją ir t.t. Pirmiausia reikia pripažinti, kad psichologinis smurtas egzistuoja, tuomet jį atpažinti ir suteikti atitinkamą pagalbą.

Ar tiesa, kad fizinio smurto dažniau griebiasi vyrai, o psichologinio - moterys?

Taip, moterys irgi kartais griebiasi psichologinio smurto. Tačiau jis nėra toks paplitęs ir tapęs norma. Tai dažniausia būna reakcija į vyro smurtavimą. Panagrinėję tuos atvejus, nepastebime, kad vyrai būtų labai jo paveikti ar sužeisti. Pvz., vyras smurtu laiko tai, kad moteris jam liepė žiūrėti futbolo rungtynes virtuvėje, o ne bendrajame kambaryje. Vyras į tai reaguoja itin jautriai. Kodėl? Nes šį konfliktą, kaip ir bet kokias moters pastabas ar kritiką, jis traktuoja kaip žemesnio pavaldinio maištą prieš aukštesnįjį, prieš „vadą". Kalbant apie smurtą visada reikia atsiminti, kieno pusėje jėga. Negali smurtauti tas, kuris yra silpnesnis.

Vis dažniau kalbama apie tai, kad iš tiesų smurtas yra ne moters, o vyro problema, ir kad prevencija turi būti taikoma jiems, nes vienas smurtautojas pagimdo keletą aukų. Ką manote apie tai? Ar tikite, kad smurtautojo elgesį galima pakeisti?

Taip, jūs visiškai teisi - problemos esmė yra vyrai, o ne moterys. Tačiau iš pradžių turime padėti joms ir jų vaikams. Įsivaizduokite, kad į ligoninę atvažiuoja žmogus krauju plūstančia galva - pirmiausiai galvosime kaip sustabdyti kraujoplūdį ir tik tuomet ieškosime jo priežasties. Smurto priežastis, kaip minėjau, slypi kultūroje. Reikia daug dirbti, raunant pačias problemos šaknis - keisti vyriškumo, vyro funkcijų supratimą. Bėda ta, kad keistis nenori būtent vyrai. Kodėl vyrai bijo lyčių lygybės? Nes mano, kad tai yra kažkas, ko jie nesugebės kontroliuoti. Jiems dabartinė padėtis labai patogi. Negana to, jie bando įtikinti, kad tai, ką daro, yra naudinga visiems. Jie teigia, kad mušdami moterį, ją „pataiso", pamoko deramai elgtis. Net tuomet, kai dėl smurto iškeliama byla ir vyras yra nuteisiamas, jis vis tiek nesutinka, kad buvo neteisus. Tai labai primena požiūrį į smurtą prieš vaikus. Ilgus amžius buvo tikima, kad vaikams mušimas „tik į naudą". Vos prieš porą dešimtmečių apie tai nebuvo net diskutuojama, o dabar mažai rasime šalių, kuriose tai atrodytų normalu.

Ar tikite, kad kada nors išauš tokia diena, kai mes visi gyvensime visuomenėje be smurto?

Tai nėra neįmanoma. Juk smurtas atsirado ne dėl kokio nors kataklizmo, kurį sukėlė į žemę nukritęs meteoritas. Tai yra visuomenės evoliucijos padarinys. Diena be smurto gali išaušti, bet nežinau, ar žmonės to norės. Kad jo atsisakytume, turime atsisakyti hierarchinės visuomenės, nes smurtas yra viena iš kontrolės priemonių, kuriomis stipresnieji valdo silpnesnius. Taigi svarbiausia, kad mes patys norėtume, jog ta diena išauštų, ir jau dabar pradėtume keisti savo mąstymą.

Remiantis neoficialia nevyriausybinių organizacijų statistika, Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris. Ir tai ne vien smūgiai - smurtas gali būti ir emocinis, psichologinis ar seksualinis. Tačiau apie tai kalbama vos puse lūpų, laikoma šeimos reikalu ar asmenine problema.

******

Žurnalas „Moteris" ir tarptautinė kosmetikos ir tiesioginės prekybos kompanija AVON tęsia akciją, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šią skaudžią problemą, ir kviečia prisijungti visus, kurie jai neabejingi. Pirkdami specialius AVON gaminius - Moterų vienybės apyrankę ir kaklo papuošalą, galite solidarizuotis su smurtą kenčiančiomis moterimis. Visas pelnas, gautas už juos, bus skiriamas moterų informavimui ir pagalbai.

Bet pirmiausia mes norime išklausyti tas, kurios kenčia dėl smurto šeimoje. Jei jautiesi gniuždoma ir žeminama, jei manai, kad esi negerbiama, nuolat nuvertinama ar seksualiai išnaudojama, esi smurto auka. Pirmasis žingsnis - tai pripažinti. Antrasis - išdrįsti apie tai kalbėti. Ženk jį ir papasakok mums savo istoriją (ji gali būti anonimiška).

* Trumpai ją aprašyk ir atsiųsk adresu rasyk@moteris.lt. Nepamiršk nurodyti, kaip „Moters" žurnalistė galėtų su tavimi susisiekti, išklausyti istoriją ir įteikti AVON dovanėlę.

* Publikuotų istorijų herojėms taip pat suteiksime galimybę pasinaudoti nemokama specialistų (psichologų, teisininkų) konsultacija.

* Tos, kurios išdrįs kalbėtis atvirai, ne anonimiškai, galės pasinaudoti nemokama advokato pagalba.

* Taip pat galite siųsti teisinius ar kitokius klausimus, susijusius su smurtu, o mes rasime profesionalus, kurie į juos atsakys mūsų internetiniame puslapyje.

Patyrei prievartą? Reikalinga psichologo, teisininko konsultacija? Čia Tau nemokamai patars ir padės:

Moterų informacijos centras/Women's Issues Information centre