Kodėl aš taip ir netapau žvaigžde (5)

Lietuva pilna žvaigždžių. O kuo aš blogesnė? Todėl čiumpu telefoną ir skambinu savo senai draugei, dirbančiai vienoje TV laidoje redaktore.

Mane įkvėpė vienas aktorius. Pernai matydavai jį visose pokalbių laidose. Pagarsėjo jis kaip žmogus, kuris jau seniai nebegeria, ir iš pradžių buvo kviečiamas tik į tokias laidas kaip „Mečiau gerti ir tuo džiaugiuosi“, „Kaip pradėti gyvenimą iš naujo“ ir pan. Bet paskui tapo etatiniu laidų dalyviu – ir apie vaikus, ir apie maistą, ir apie seksą, netgi apie vairuojančias moteris jis rimtu veidu dėstė savo nuomonę kaip pats tikriausias ekspertas. Maniau, jo kontraktas baigėsi sulig sezonu, bet kur tau! Laidų vedėjai keičiasi ir dreba dėl savo darbo vietų, o dalyviai – ne. Štai neseniai žiūriu kažkokia nauja vedėja prisispyrusi klausinėja, ką jis mano apie vaikus ir jų patėvius.

Aš irgi turiu nuomonę visais gyvenimo klausimais. Nebijau ją išsakyti. Savo amžiui dar visai neblogai atrodau. Išsibalinsiu dantis, padažysiu plaukų šaknis, nusipirksiu salotinį kostiumėlį (kad išsiskirčiau pilkų žmogystų fone) ir pirmyn į šlovę. Pirmose laidose svarbu pasakyti ką nors labai drąsaus – kad mano veidas suktųsi visuose anonsuose. Pavyzdžiui – „Man sekso reikia 24 valandas per parą“ arba „Nėra tokio dalyko, kurio aš neįpirkčiau“. O tuomet jau šlovė užgrius kaip kalnų griūtis. Man skambinės žurnalistai ir klausinės, ką aš manau apie neištikimybę, apie dirbančias moteris, apie namų šeimininkes, apie renovaciją, apie depiliaciją, apie santuoką, apie skyrybas, apie vaikų auklėjimą... Apie mane suks atskiras laidas, kvies į vakarėlius, o mano siluetas šmėžuos kiekviename paskalų žurnalų puslapyje. Reikia tik pradėti.

„Alio?“ – kažkokiu užsimiegojusiu balsu atsiliepia mano draugė. Matyt, vakar vėlai grįžo iš filmavimo. „Sveika. Prisimeni, kaip antrame kurse aš parašiau už tave referatą? Tai va – noriu dalyvauti pokalbių laidoje!“ – rėžiu be užuolankų. „Rimtai? Tai ateik į studiją, kur nors įkišiu“, – kiek stebėdamasi mano entuziazmu sako ji. „Ne kur nors, o į priekinę eilę, kaip pagrindinę ekspertę“, – nepasiduodu.
„Bet žinai, ten gi sėdi tik žinomi žmonės, o kas esi tu?“ – tiesmukai rėžia draugė. „Aš – garsi rašytoja!“ – pasipiktinu. Draugė prunkšteli. Kiaulė. Parašysiu rytoj apie ją piktą esė, ir pakeisiu tik vardą, tada žinos, kaip tyčiotis iš mano talento. Nurijusi nuoskaudą papasakoju, kas mane įkvėpė. Juk jis irgi iki tol nebuvo garsus... „Bet jis Aktorius!“ – neatlyžta draugė. „O kokius jo vaidmenis prisimeni?“ – priremiu prie sienos.

Draugė nutyla. Gal bando priminti kokį nors jo vaidmenį, o gal nenori tęsti kvailų diskusijų. Pasinaudojusi pauze, išsitraukiu dar vieną argumentą: „Na, o ta garsioji Radžio gerbėja? Nei šoka, nei dainuoja, nei verslą suka, nei garsų vyrą turi, o žvaigždė. Štai net operaciją nemokamai pasidarė....“

„Operacija – tai mintis... – suaktyvėja draugė. – Juo labiau, kad tau jinai tikrai praverstų. (Kalė! Nekeisiu net vardo!) Nusifotografuosi nuoga prieš, paskui nuoga po, papasakosi, kokia laiminga dabar tapai, ir viskas. Mano kurso draugė kaip tik dirba „Grožio pjūkle“. O paskui aš pakviesiu tave į savo laidą tema „Be papų – ne gyvenimas!“ Galėsi sėdėt pirmoj eilėj.“
Na, ne, aš vis dėlto norėčiau išgarsėti nepraliejus kraujo. Taip jai ir pasakau. Ir nenoriu visą likusį gyvenimą kalbėt vien apie papus. Paskui visi aiškins, kad rašau papais.

„Matai, tokius žmones iš gatvės (ak, tai aš jau iš gatvės!) mes kviečiam tik tada, kai tema labai sudėtinga. Na, pavyzdžiui, jei vyras tave muštų arba prie tavęs kas nors seksualiai priekabiautų, na, žinai, tokioms temoms, kur reikia ne eksperto, o tikros istorijos... Sugalvojau. Padarykim temą „Įtaisiau vyrui ragus ir tuo didžiuojuosi“ – būsi pagrindinė herojė."

„Tu ką, išprotėjai?! Prieš visą Lietuvą! Nori mano šeimą ir reputaciją sugriauti?!“ – suklykiu (po galais, įrašysiu dar ir jos pavardę!) „O mes tau kaukę uždėsim ir balsą pakeisim“, – derasi draugė. „Tai kaip aš išgarsėsiu su kauke!..“ – mane apima neviltis. Draugę, matau, irgi.