Kiek turi sverti save mylinti moteris?

Dabar labai madinga kalbėti apie meilę sau. Tik štai tos meilės išraiškos ir pasekmės yra tokios skirtingos, kad nejučia kyla klausimas – ar mes kalbam apie tą patį? Vienos nuo tos meilės tunka, kitos lysta, vienos neišlenda iš sporto salių, o kitos iki pietų vartosi lovoje.

Beveik visos televizines diskusijos ir straipsniai, nesvarbu, kokia tema būtų prasidėję – ar kalbėtų apie svorio metimą, ar apie plastines operacijas, ar apie jaunystės kultą, ar apie skyrybas, baigiasi ta pačia išvada – svarbiausia mylėti save.
Vienoje barikadų pusėje paprastai įsitaiso manekenės, grožio konkursų laimėtojos ir plastinių operacijų mylėtojos, o kitoje – apkūnios tetulės, psichologai ir būtinai kas nors iš mitybos sutrikimų centro. Apie meilės sau kiekį sprendžiama iš amžiaus, biusto dydžio ir kilogramų.

Vargšės misės, silikoninių biustų savininkės ir manekenės – jos visą laiką turi jaustis kaltos ir teisintis dėl to, kad nori būti gražios. Jei nori būti graži, reiškia save nepakankamai myli. Arba myli per daug. Bet kuriuo atveju tokia meilė sau yra nesveika ir neteisinga. Mitybos specialistės joms prikaišioja anoreksiją, feministės – pataikavimą vyrams, o psichologai – traumuojančią vaikystės patirtį ir įvairias priklausomybes.

Tikrai save mylinti moteris nesistengia niekam patikti ir įtikti, tik pačiai sau. Deja, ne visoms sekasi ir tai. Kas dėl to kaltas? Visuomenė – su savo nesveikais grožio idealais ir jaunystės kultu. Bet net ir suradus kaltąjį, kažkodėl nepalengvėja. Gal todėl, kad nujaučiam, kaip yra iš tiesų?

Prisipažinsiu – aš labai myliu save. Tik iš tos didelės meilės prisiverčiu kas rytą pabėgioti, tik jos vedina perku ūkininkų turgelyje šviežias salotas ir spaudžiu šviežias sultis. Jei to ir nedaryčiau, ko gero, atrodyčiau panašiai, kaip atrodau dabar – esu genetiškai liekno kūno sudėjimo. Kodėl tai darau? Tai ir yra esminis klausimas. Nes myliu save. Man patinka rūpintis savimi. Patinka jausti žvalumą po geros mankštos, patinka palepinti save sveiku maistu ir skaniomis sultimis, patinka matyti, kaip tvirtėja mano raumenys.

Mano draugė vartosi lovoje iki pietų, rūko cigaretę po cigaretės ir kemša jau penktą torto gabalą. Ji irgi myli save. Pamačiusi mano priekaištingą žvilgsnį, teisinasi: „Bet juk reikia palepinti save, ar ne?“ Ar mylėti save tai reiškia naikinti? „Et, gyvename tik vieną kartą!“ – mėgsta kartoti vienas mano pažįstamas. Jis kažkodėl įsitikinęs, tas vienas kartas turi praeiti drybsant prieš televizorių su traškučių maišeliu vienoje rankoje ir alaus skardine – kitoje.

Manau, tai yra pirmoji klaida, ant kurios pasimauna svorį metančios moterys – sveiką gyvenseną jos traktuoja ne kaip malonumą, dovaną ir meilę sau, o kaip lažą, sunkią pareigą ir auką. Prisimenu, skaičiau vienos amerikietės išpažintį apie tai, kaip ji prisiversdavo kiekvieną dieną suvalgyti po salotų porciją. Tik pamanykit – koks siaubas, kokia auka! Savo blog‘e ji kasdien aprašinėjo savo kančias, o tūkstančiai ją palaikančiųjų drąsino: „Nepasiduok“, „Tu tai gali“, „Mes su tavimi“... Rašau apie tai, o burnoje jau renkasi seilės – šviežios salotėlės, saulėje vytinti pomidorai, ridikėliai, alyvuogių aliejus su citrinos sultimis.... Mmmmm... Galėčiau valgyti (ir valgau) tai kiekvieną dieną po kelis kartus. Neiškeisčiau į jokio torto gabalą. Sutinku, kartais pasportuoti reikia prisiversti, bet visos, kurios bandė tai daryti, žino, koks malonus jausmas apima po to... Mielosios, rūpintis savimi yra malonumas, o ne kančia. Keiskite požiūrį.

Kiek turi sverti save mylinti moteris? (16)