Kas bendra tarp nuolaidų ir sūrio pelėkautuose? (7)

Visi žino, kad nuolaidos – tik akių dūmimas. Bet kaip sakė Ostapas Benderis, žmonės trokšta būti apgauti. Aš irgi ne išimtis – amžinai užkimbu už nuolaidų. Nors seniai žinau – nemokamas yra tik sūris pelėkautuose.

Štai ir vakar – nei man reikėjo tų taurių, nei ką, bet žiūriu – vos įėjus į parduotuvę stovi vidury tako stelažas, ant jo krūva taurių ir visoms – 40 proc. nuolaida. Prieinu, čiupinėju. Kaip tyčia ant tų taurių, kurių man reikia, neparašyta kaina. Tačiau užmetu akį į dvi beveik identiškas pakuotes – tos pačios firmos, tik tūris keliais gramais skiriasi. Viena pakuotė – 23, kita –21 Lt. Na, manau, šitos nekainuos daugiau 25 litų.

Prieinu prie kasų, taukšt išmuša – 49 litai! Kokia vis dėlto aš kvailė – juk jau ne kartą pasimokiau: jei prie atpigintų daiktų voliojasi koks nors labai į juos panašus, tačiau be kainos, lauk pasalos. „Ačiū, – sakau principingai, – neimsiu.“ Aišku, su nuolaida ne tokios jos jau ir brangios išeina, bet aš iš principo nemėgstu būti mulkinama.

Per Kalėdas man buvo nutikę tas pat. Tik įeinu – stelažas. Ant jo prikrauta šokolado ir užrašas „Visam kalėdiniam šokoladui 30 proc. nuolaida.“ Pasiėmiau „Geisha“ – šitą mano dukra dievina, galvoju, bus prie dovanos. Iš to godumo pačiupau visą dėžutę. Bet kasoje paaiškėjo, kad geišos jokių giminystės ryšių su kalėdų seniais neturi ir negali būti laikomos kalėdiniu šokoladu. Norėjau grąžinti, bet pažiūrėjau į eilę nusidriekusią per pusę parduotuvės ir ryžtas išgaravo.

Pastebėjote, koks tyčia sulėtintas ir komplikuotas kai kuriose parduotuvėse yra prekių grąžinimas? Kasininkė giliai atsidūsta. Pasirausia po kasos aparatu. Ištraukia kažkokius popierius. Juos užpildo. Kažkodėl skambina apsauginiui. Tas ilgai ilgai neateina. Tada atėjęs pasirašo. Nesuprantu, kam tie apsauginiai? Kad kasininkė grąžintos prekės neįsidėtų į kišenę? Aišku, viskas skirta tik tam, kad tu susigėstum dėl tų kelių litų ir pasakytum: „Na, tiek to, ką padarysi...“

Iš tiesų – pati žiopla. Reikia skaityti užrašus. Ar prekybininkai kalti, kad kokia nors užsigulėjusi brangi prekė ėmė ir papuolė į tą pačią lentyną, kurioje guli pigesnės jos seserys? Juk pamačiusi nuotraukoje lėktuvą, šalia jo stiuardesę ir užrašą „50 proc. nuolaida“, nesitiki už pusę kainos nusipirkti lėktuvo. Ar bent jau stiuardesės. Puikiai supranti, kad tai nuolaida skrydžiams. Arba oro uosto mokesčiams. Arba bagažui. Bet tikrai ne lėktuvui – juk reikia vadovautis protingumo principu.

Būtent taip manė viena lietuviška turistinė agentūra, pasiūliusi skristi pasimėgauti vasariška šiluma ir atostogomis. Ir išvardijo įvairiausias šalis – Maljorką, Suomiją, Švediją, Norvegiją... Ir ežiukui aišku, kad atostogomis žiemą reikia mėgautis Švedijoje, o šiluma – Maljorkoje. Bet vienas turistas, vaikystėje pramiegojęs geografijos pamokas, sumanė pasinaudoti nuolaida, apsiavė šortus ir nuskrido sausio vidury į Suomiją vasaros ieškoti. Jis nežinojo, kad Kalėdų senis neturi nieko bendra ne tik su geišomis, bet ir su šiluma. Pasigavo plaučių uždegimą ir padavė bendrovę į teismą už klaidinančią reklamą. Įdomiausia, kad bylą laimėjo.

Beje, grįžkim prie nuolaidų – pastebėjote, kad jos niekada nesumuojamos? Tarkim, bendra nuolaida – 50 proc., o prekės jau turima siekia vos kelis litus. Gyvenime didesni tūriai paprastai praryja mažesnius, bet nuolaidoms fizikos dėsniai negalioja – čia būtent mažylė visada ima viršų. Ir kaip tyčia šitoks likimas ištinka labiausiai perkamas prekes.

Ypač dažnai tai nutinka per didžiuosius naktinius išpardavimus – visos paklausesnės prekės tomis naktimis kaip šarvais pasipuošia kukliomis asmeninėmis nuolaidomis. Neniurnėkit – juk aiškiai buvo parašyta „Nuolaidos IKI 75 proc.“ Tai reiškia, kad 75 proc. pigiau šį pavasarį galėsi įsigyti vėlinių žvakių, kalėdinių žaisliukų ir kokių nors plastikinių pieštukinių, o visa kita bus atpiginta daugiausia 10-15 proc.

Dar įdomiau, kai nuolaida daroma nuo kainos, apie kurią tas daiktas nė nesapnavo. Štai užeinu neseniai į batų parduotuvę. Gražūs batukai, įspūdinga nuolaida – skaičius 430 Lt užbrauktas ir apačioje parašyta 219 Lt. Kaip negriebti – juk beveik veltui. Bet aš žinau kai ką, ko dar nežinote jūs, todėl slenku prie pardavėjos ir klastingai klausiu: „Sakykit, o kada tie batai kainavo 430 Lt? Dažnai pas jus užeinu, bet kažkaip jų nepastebėjau...“ Pardavėja nė nemirkteli: „Galėjote ir nepastebėti. Tai naujausia kolekcija.“ Aš neatlyžtu: „Naujausią kolekciją parduodate už pusę kainos?!” – „Taip, – nesutrinka pardavėja. – Tai parduotuvės dovana klientams jos gimtadienio proga!“

Mane taip sužavėjo jos gebėjimas suktis iš situacijos, kad nutariau nutylėti svarbiausią dalyką – tuos batus aš jau buvau nusižiūrėjusi pernai. Ir tuomet be nuolaidos jie kainavo tiek pat, kiek dabar su nuolaida, nors prieš metus jie turėjo kur kas didesnę teisę vadintis „naujausia kolekcija“.

Bet juk visi žinome: nauja – tai gerai pamiršta sena.

Ne visos konsultantės tokios gudrios. Prisimenu, kaip viena ragino pirkti kažkokią valymo priemonę, kuriai buvo taikoma nuolaida... jos grįžimo proga. „O kodėl ji buvo dingusi?“ – paklausiau tiesiog šiaip sau, pokalbiui palaikyti. „Gal todėl, kad niekas nepirko?“ – nuoširdžiai gūžtelėjo pečiais mergaičiukė.