Kaip aš suprantu moterišką solidarumą

Galbūt aš esu kalė, bet tikrai nesuprantu tokio reiškinio kaip moteriškas solidarumas. Kodėl turėčiau atsisakyti savo interesų dėl kažkokios nepažįstamos, veikiausiai bjauraus charakterio bobos vien todėl, kad ji yra tos pačios lyties kaip ir aš?

„Vilioti vedusį vyrą yra tas pat, kaip vogti svetimą turtą“, – griežtai pareiškė mano draugė, pasakodama apie kales, kurios tik ir taikosi nugvelbti jos mieliausiąjį. „Kiek žinau, vergovė buvo panaikinta dar XIX amžiuje, – suabejojau. – Kodėl tu tokia tikra, kad jis tau priklauso?“ Draugė giliai atsiduso: „Kaip man, Natasha, atsibodo tos tavo filosofijos... Reikia dokumentų? Tuoj.“ Ir pasiraususi stalčiuje tarp visų turto registro pažymų, pagaliau ištraukė tai, ko ieškojo. „Štai, – tėkštelėjo ant stalo santuokos liudijimą. – Ar tau reikia dar kokio nors įrodymo?“ Bet aš neatlyžau: „Mieloji, tave apgavo. Čia nė žodeliu neužsiminta apie teisę šį turtą valdyti. Gal turi kokių nors rimtesnių dokumentų – kad ir pirkimo-pardavimo aktą?“

Deja, su savo ironija esu vienišas lauko karys – panašios pozicijos kaip mano draugė laikosi dauguma moterų. Su viena jų kartą teko susikibti rimčiau. Tuo metu rezgiau lengvą romanėlį su vedusiu vyru. Kartą sulaukiau skambučio iš jo mobiliojo telefono ir išgirdau moterišką balsą. Iškart sumojau, su kuo kalbu. Visko nerašysiu, nes tai būtų vienas ilgas pyyyypt, bet tarp man skirtų keiksmų labai aiškiai skambėjo tas pats leitmotyvas: „Grąžink man vyrą, kale!“ Kai ji pagaliau nutilo, paslaugiai atsakiau: „Mielai. Tik kokiu būdu jums būtų patogiau – supakuoti ir išsiųsti paštu ar vis dėlto padarysim viską kaip pridera, pagal įstatymus? Kad nereikėtų kaskart švaistyti pinigų pašto išlaidoms, gal nueikim pas notarą ir surašykim nuosavybės grąžinimo aktą?“ Ji metė ragelį. Gaila. Nes aš dar norėjau apsvarstyti keletą opių klausimų. Pavyzdžiui, kas apmokės notaro išlaidas? Ir kokio dydžio jos galėtų būti? Juk paprastai nustatomi procentai nuo turto vertės, o kas šiuo atveju gali įvertinti jos neįkainojamą vyrą? Gaila, kad žmonės taip pasiduoda emocijoms – turtiniuose santykiuose joms ne vieta.

Vakare susitikusi su mūsų derybų objektu papasakojau apie laukiantį sandėrį. Jis kažkodėl labai sunerimo – akytės pradėjo neramiai lakstyti į šalis, rankelės – drebėti. Kitas džiaugtųsi, kad yra toks vertinamas, o šitas – nė velnio. Pasirodo, jis nesitikėjo, kad bus parduotas iš varžytinių – norėjo tik tyliai palakstyti po svetimas pievas ir niekieno nesučiuptas grįžti į savo jaukų tvartelį. Dabar suprato, kad norint saugiai prigulti ant šiaudų, teks ilgokai pasibraižyti ragais į tvartelio duris.

Vyrai tikrai panašūs į veršius. Tokiais mes juos padarome pačios, visą atsakomybę už jų pasilakstymus suversdamos ant kitų moterų pečių. Atrodo, kad bet kuri paėmusi už jautriausios vietos (veršio atveju tai – šnervės), gali nusivesti vyrą kur panorėjusi. Todėl svarbu jį gerai aptverti, tvirtai pririšti ir nuolat vaikyti visas, kurios bando prieiti prie jo aptvaro arčiau nei per 5 metrus. Man savigarba neleistų gyventi su tokiu veršiu.

Kaip aš suprantu moterišką solidarumą (26)