Kai vaikai įtraukiami į tėvų tarpusavio karus (1)

Kartais į tarpusavio vaidus įsisukę partneriai nepastebi, kai į tarpusavio karą įtraukia ir vaikus. Ir jame mažieji tampa keršto ginklais už tikras ar tariamas, buvusias ar esamas suaugusiųjų nuoskaudas.

Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė, tel. 8-657 88 878 , www.tugali.lt

Vyro santykiai su ankstesne partnere nutrūko prieš daugiau kaip 7 m. Buvusioji atvažiuoja į mūsų namus nepranešusi ir netikėtai 10 val. vakaro motyvuodama, kad „vaikai labai pasiilgo tėčio“ arba „reikia išsiaiškinti neatidėliotiną klausimą, o prisiskambinti nepavyko.“ Kas tai: tik mamos rūpestis savo vaikais ar brovimasis į asmeninį kitos šeimos gyvenimą?

Kalbėti apie konkretų atvejį nepažįstant žmonių sunku. Todėl negalėčiau įvardyti, kas tai yra. Be jokios abejonės, dviejų žmonių santykiams turi įtakos poros aplinkoje esantys žmonės, giminaičiai, draugai ar „buvusieji“, jūsų namuose besijaučiantys kaip savuose. Nepageidaujamas įsibrovimas kelia susierzinimą ar net pyktį ir gali tapti nesibaigiančių tarpusavio konfliktų priežastimi. Pagalvokite, kodėl jūsų vyras atidaro duris ir įsileidžia savo vaikų motiną, kokių tikslų sau siekia? Gal bėga nuo baimės ją nuvilti, bijo kaltės jausmo, o gal su jumis konfliktuoja ir atidarydamas duris jis tarsi laimi? O gal yra dar kas nors?.. Svarbu išsiaiškinti motyvus, priežastis, jausmus, kurie vyrą pastūmėja durų link. Tada į klausimą, ką daryti, atsakymas bus gerokai aiškesnis.

Kaip proporcingai paskirstyti vaikų iš ankstesnių santykių (santuokų) bendravimo su abiem tėvais laiką ir nenuskriausti savo vaikų?

Šeimoje, kaip ir bet kurioje sistemoje, svarbu taisyklės. Jeigu jos aptartos ir visiems priimtinos, nuskriaustųjų neturėtų būti. Todėl rekomenduoju susitarti ir tų susitarimų laikytis. O jeigu nepavyksta, iš anksto susitarkite, kaip bus kompensuojamas prarastas pasimatymų su vienu iš tėvų laikas.

Keista, kai buvusioji staiga po daugelio metų pertraukos reikalauja, kad tėvas su vaikais praleistų lygiai tiek pat laiko kaip ji, nors anksčiau iš viso neleido matytis ir net ėmėsi teisinių priemonių. O dabar nori, kad vaikai vieną savaitgalį leistų namie, o kitą – su nauja tėčio šeima.

Kodėl buvusios žmonos elgesys pasikeitė, atsakyti negaliu. Kito žmogaus elgesio priežastis mes galime tik įsivaizduoti, ir nebūtinai mūsų įsivaizdavimai yra tiesa, todėl šį klausimą patariu užduoti buvusiajai. Jeigu paaiškės, kad jos elgesio motyvai yra neteisingi, jeigu pamatysite, kad nori jums pakenkti, bent jau žinosite, su kuo turite reikalą. O jeigu jie pasirodys jums protingi, teisingi, gal nauji reikalavimai taps priimtinesni.

Kaip sutarti su buvusia vyro moterimi dėl vaikų laiko naujuose jų tėčio namuose, jeigu jos visiškai nejaudina planuotos asmeninės šventės, darbo reikalai (kartais reikia savaitgalį dirbti)?

Susitarti su žmogumi, kuris nenori, kad jūsų šeima jaustųsi gerai, manau, nepavyks. Tokiu atveju padėtų aiškiai nustatytos taisyklės ar vaikų priežiūros grafikas.

Kaip reaguoti, kai buvusioji grasina ir manipuliuoja sakydama: „Bus taip arba vaikų nematysi.“ Kaip tokiomis aplinkybėmis išmintingiausia elgtis?

Grasinimas yra vienas ginklų, kuriuo naudodamiesi žmonės gauna tai, ko nori, ir veikia tik tada, kai jo bijoma. Ir jeigu grasintojui pavyksta įbauginti, naudosis šiuo būdu ir vėl. Jaučiate, kad grasina? Garsiai tai įvardykite, tiesiai paklausdami: „Ar tu man grasini?“ Kiekvienas tėtis turi teisę matyti vaikus ir niekas, išskyrus valstybines institucijas, negali tos teisės atimti. Todėl ar verta bijoti grasinimų, atsakymą žinote tik jūs.

Ar atskirai gyvenantiems nesantuokiniams ir bendriems vaikams turi galioti tie patys reikalavimai? Pvz., namuose galioja taisyklė plauti rankas grįžus iš kiemo. Vyro vaikai atsisako. Taip pat jiems nepatinka patiektas maistas, todėl nevalgo. Ar reikėtų pasiūlyti kito? O gal aiškiai ir griežtai pasakyti, kad šiuose namuose galioja kaip tik tokios taisyklės, kad svečiuojantis privalu gerbti šeimininkus ir taisyklėms paklusti?

Jeigu negalite priversti plauti rankų, tai priversti gerbti šeimininkus irgi nepavyks. Pagarba kyla „iš vidaus“, savanoriškai, o prievarta išgauta pagarba yra baimė, dažniausiai lydima tylaus pykčio ir neapykantos. Greičiausiai ne tokių santykių siekiate.

Vyro vaikus turėtų auklėti jų tėtis ir mama. Jeigu jūs asmeniškai žiūrėsite į juos kaip į svečius, kaip į draugų ar kaimynų vaikus, bendrą kalbą rasti bus lengviau. Paaiškinti namų taisykles reikia, ir čia jau bendravimo menas padaryti taip, kad vyro vaikai patys norėtų jų laikytis, iš jūsų mokytis. Arba valgyti net tai, ko nemėgsta, siekdami jums parodyti savo palankumą. Jeigu nesugalvojate, kaip tai padaryti, apsilankykite pas psichologą ir išbandykite įvairius elgesio būdus, kol rasite jums tinkamiausią ir geriausiai veikiantį. Iš praktikos galiu pasakyti, kad blogi būdai – savo galios demonstravimas ar, priešingai, pataikavimas. Geriausiai veikia nuoširdumas. Jeigu nuoširdžiai prisipažinsite, kad negalite vaikų priversti nusiplauti rankų, kad galite tik paprašyti tai padaryti, tada jiems mažiau norėsis kovoti dėl savo teisės to nedaryti. Jie nemėgsta kažkokio maisto? Pagalvokite, kaip elgtumėtės su kaimynų ar pasisvečiuoti atvažiavusiais draugų vaikais, ir galbūt rasite jums visiems priimtiną išeitį.

Nepamirškite, kad vaikai daug ką atleidžia tėvams, bet ne patėviams ar pamotėms.

Ar ko nors mokant vyro vaikus nekils konfliktų su tikra jų mama?

Jeigu įmanoma, auklėjimo taisykles aptarkite dalyvaujant visiems abiejų šeimų suaugusiesiems, paskui su jomis supažindinkite vaikus, įsiklausykite ir į jų nuomonę.

Tėčiui tikri vaikai yra visi jo vaikai – ir iš pirmosios, ir iš dabartinės santuokos. Kaip juos auklėti, kad vieni nesijaustų palikti ir nuskriausti, o kitiems neatrodytų, kad vyresnieji iš jų kėsinasi atimti tėtį?

Visai „išjungti“ nemalonių vaikų jausmų nepavyks. Todėl leiskite vaikams juos jausti. Tačiau skatinkite išsikalbėti. Išgirskite išsakomus jausmus ir pasakykite, kad išgirdote, o tada paklauskite vaikų, kokios jūsų pagalbos norėtų. Dažnai vaikai nori neįmanomo: kad tėtis su mama vėl gyventų kartu, kad niekada neatvažiuotų „anie vaikai“... Atmeskite tokią galimybę kaip neįmanomą ir toliau atkakliai kartu su vaikais ieškokite kitos. Tol, kol rasite. Gal kitą dieną, gal po savaitės ar po mėnesio, bet grįžkite ir grįžkite prie tos temos.

Patarimai pirmai vyro moteriai

1. Labai dažnai mamos vaikais naudojasi, nors sako (ir nuoširdžiai tuo tiki), kad stengiasi dėl jų. Nepaverskite vaikų keršto įrankiu liejant savo neigiamus jausmus ar nuoskaudas. Vaikai mokosi iš jūsų, o kerštas nėra kelias į laimę. Be to, augdami vaikai pradeda suprasti, kad mama jais naudojasi ir ant jos pyksta.

2. Jeigu blogai jaučiatės, savo problemas spręskite su suaugusiais žmonėmis. Kalbėkitės su buvusiu vyru, artimaisiais, draugais, apsilankykite pas psichologą.

3. Vaikus saugokite, neprimeskite jiems savo pykčio jų tėvui.

Patarimai antrai vyro moteriai

1. Su vyro vaikais siekite šiltų, nuoširdžių santykių, paremtų tarpusavio pagarba. Tai padaryti bus lengviau, jeigu iš pat pradžių gerbsite jų jausmus, teisę pykti, turėti savo nuomonę, o kiek įmanoma ramiai ir išmintingai reaguodama į jų jausmus ar elgesį neprarasite pagarbos ir sau.

2. Nesistenkite pakeisti mamos ar pasirodyti už ją geresnė. Nekritikuokite jos, nes tai skatina vaikų priešiškumą.

3. Išlaikykite savo, kaip vyresniosios, padėtį, nesupainiokite vaidmenų šeimoje. Nesistenkite tapti vaikams lygiaverte drauge. Antraip bus sunku reikalauti tvarkos ar laikytis taisyklių.

Patarimai vyrui

1. Reguliuokite savo santykius abiejose šeimose – tiek naujoje, tiek ir buvusioje.

2. Kartu su buvusia ir su nauja žmonomis aptarkite, kaip vaikai bus auklėjami, kokios taisyklės bus nustatomos, ir aktyviai dalyvaukite jų laikantis.

3. Saugokite savo vaikus, kad jai niekas nemanipuliuotų, ir pats nemanipuliuokite. O savo pyktį buvusiai žmonai (jeigu toks yra) ar kaltės jausmą stenkitės atpažinti ir išmokite su šiais jausmais susitvarkyti nesinaudodamas vaikais ir nekenkdamas jų auklėjimui.