Jei tėvai pernelyg atsidavę darbui, vaikas auga neramus ir problematiškas (4)

Pirmieji metai vaiko raidai ir psichologijai labai svarbūs. Tačiau vis daugėja mamų, kurių neapleidžia mintys apie darbą, karjerą, verslą. Jos atsisako vaiko auginimo atostogų ir jo priežiūrą patiki močiutei ar auklei. Ar tai atsilieps emociniam mamos ir vaiko ryšiui, vaiko raidai ir brandai?

Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė, tel. 8-657 88 878 , www.tugali.lt

Ar labai užsiėmę tėvai gerai pažįsta savo vaiką?

Idealu, jei vaikas nuo gimimo gali augti su mylinčiais ir rūpestingais tėvais, jei mama gali pati juo rūpintis bent jau iki vienų metukų. Tačiau visuomenė keičiasi, taip pat ir mamos bei tėčio vaidmuo joje. Tokia mūsų tikrovė: kai kurioms mamoms netrukus po gimdymo dėl įvairiausių priežasčių tenka eiti į darbą. Daug žalos emociniam vaiko vystymuisi nebus, jeigu tie, kurie juo rūpinsis, tinkamai patenkins tiek fiziologinius, tiek emocinius poreikius, o mama ar tėtis laisvu nuo darbų metu su visa meile ir džiaugsmu atsiduos tėviškoms pareigoms.

Paprastai svarbu ne tai, kiek laiko bendraujame, o kaip. Netgi per trumpą laiką nuoširdžiai, šiltai pasikalbėję su vaiku galime sužinoti labai daug ir jam padėti: atjausti, padrąsinti, nuraminti. Ir, priešingai, net labai daug vienpusiškai bendraudami, šnekėdami ne su vaiku, bet vaikui, mes galime taip jo ir nepažinti, nors iš pažiūros atrodys, kad dedame daug pastangų jį auklėdami.

Ar bendravimas su vaiku verdant košę, siurbiant kilimą yra toks pats vertingas kaip piešimas, lipdymas, žaidimas, pasivaikščiojimas, šeimos albumo vartymas kartu ir niekur neskubant?

Svarbu, kaip bendraujate. Jeigu piešiant ar lipdant kategoriškai nurodinėsite vaikui, kaip ir ką turi daryti, kritikuosite, demonstruosite, kaip puikiai išeina jums, ir lyginsite kaip negražiai jam, naudos bus mažai. Jeigu virdami košę vaiko atsiklausite, kokių priedų pridėti, kad būtų skaniau, o kilimą siurbsite tarsi piešdami ar šokdami, ugdysite vaiko kūrybiškumą netgi dirbdami tokius įprastus buities darbus.

Tačiau jei su vaiku tik dirbsite arba tik kursite, ugdysite vienpusišką asmenybę. Geriausiai, kai yra visko: ir pasivaikščiojimų, ir kūrybos, ir pareigų ar darbų. Netgi nuobodžių. Vaikui reikia visko.

Kai kurios mamos ir net tėčiai kartais turi galimybę vaiką atsivesti į darbą. Kas geriau mažyliui: žaisti, miegoti, valgyti darželyje su bendraamžiais ar kamputyje tyliai piešti, vartyti knygutes ir tuo pačiu metu susipažinti su tėvų darbu, klausytis tetų, dėdžių šnekų?

Kiekvienas atvejis savitas, todėl vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Vaikui gali būti svarbu pamatyti, kaip suaugusieji dirba, pažinti kitokią nei namų aplinką, „pasimatuoti" vieną ar kitą specialybę, įgyti kokių nors gerų įgūdžių. Tačiau vaikui ne mažiau svarbu pabūti tarp bendraamžių, atsiskirti nuo tėvų ir pačiam išmokti bendrauti, pasijusti savarankiškam. Manau, to išmokti vaikas turi dar iki mokyklos (darželyje, būrelyje ir pan.). Jeigu auga tik namie su suaugusiaisiais, bendrauti su bendraamžiais neišmoksta ir pradėjęs lankyti mokyklą gali turėti bėdų.

Koks formuojasi vaiko požiūris į darbą, jei tėvai labai užsiėmę, dirba ne vienu etatu ir darbo atsineša net į namus? Atžalėlė užaugs taip pat darbšti ar, patyrusi nuoskaudą dėl per mažai jam skiriamo dėmesio, elgsis priešingai nei tėvai, bandys labiau džiaugtis gyvenimu ir jo teikiamais malonumais?

Galimi abu keliai. Vaikas mokosi iš tėvų ir tampa toks kaip ir jie arba nusprendžia: „Aš tai jau toks nebūsiu", ir gyvena priešingai, nei matė augdamas.

Dažniau vaikas auga taip pat darboholikas, nes mato tėvų elgesį, vertybes, kas jiems teikia pasitenkinimo, mato, už ką tėvai paskatina, pagiria, ir pagal tai susikuria gyvenimo stilių. Jei vaiką mylėsime ir girsime tik už tai, ką padarė, džiaugsimės ne dėl to, kad jis yra, kad mums gimė, tada net ir nieko neveikdamas ar netgi sveikai ilsėdamasis gali jausti nerimą. Todėl labai svarbu išmokyti vaiką ne tik dirbti ar vykdyti savo pareigas, bet ir pasimėgauti poilsiu ir gyvenimo malonumais. Nors, tiesą sakant, dažnai mums, suaugusiesiems, reikėtų pasimokyti iš vaiko, kaip džiaugtis gyvenimu.

Kai kurie tėvai darboholikai atranda šiek tiek laiko bendrai veiklai, bet per mažai ir gana retai. Tėvų apklausa rodo, kad lietuviai tam skiria vos keletą minučių per dieną. Ar įmanoma bent apytikriai nustatyti, kiek laiko tėvai turi skirti vaiko auklėjimui, su juo bendrauti?

Mažesniam vaikui reikia daugiau laiko, vyresniam - vis mažiau. Tačiau nebūna taip, kad nereikėtų visai, net jei suaugęs. Geriausia būtų paties vaiko paklausti, ar pakanka jam skiriamo laiko. Nerimas dėl to, kad per mažai su juo bendraujate, gali būti ir nepagrįstas, ypač kai vaikas tampa paaugliu ar jaunuoliu. Nepamirškite, svarbu ne kiekybė, bet kokybė: kalbėkite ne vaikui, bet su vaiku, išklausykite jį, išgirskite, atjauskite, susilaikykite nuo vertinimų, kritikos, nesiūlykite savo sprendimų, leiskite pačiam sugalvoti, kaip spręsti gyvenimo uždavinius. Geriau būti šalia ir paklausti: „Kuo aš galiu tau padėti?", nei primygtinai brukti savo pagalbą: „Aš tau padėsiu."

Dažniausiai nerimas, baimės „išlenda" prieš miegą, todėl vakare pasikalbėkite nors 15-20 min. ir vaikui augant išsaugokite šį ritualą kuo ilgiau. Tuomet mažiau bus nesutarimų paauglystėje, vaikas jausis išgirstas ir suprastas, žinos, kad iškilus bėdai gali kreiptis pagalbos ir pasitarti, kaip geriau ją įveikti. Ir nepamirškite, kad bręstančiam vaikui tampa svarbu turėti savo gyvenimo dalelytę, apie kurią nežino tėvai, tad nedrauskite mažų paslapčių.

Ar skubant ir pilna galva darbo rūpesčių įmanoma gerai įsiklausyti į vaiko mintis, rūpesčius, laiku pastebėti, kad dėl kažko nerimauja arba net prasideda liga?

Kai galva pilna rūpesčių, kai klausiame, ką vaikas veikė darželyje ar mokykloje, bet negirdime, nes galvojame apie mums tuo metu svarbesnius dalykus, galime ir nepastebėti. Bet mes tik žmonės ir, pasak Senekos, viskas, kas žmogiška, mums nesvetima. Svarbu dažniau išgirsti nei neišgirsti, dažniau pastebėti nei nepastebėti, ir jau bus gerai.

Koks auga vaikas, kurio mama ir tėtis yra labai užsiėmę? Vaikas niekuo nesiskiria nuo bendraamžių ar jaučiasi vienišas, apleistas, nors yra prižiūrėtas ir viskuo aprūpintas?

Jeigu nepatenkinami vaiko emociniai poreikiai, gali jaustis nesvarbus (darbas tėvams svarbiau), apleistas (tėtis „slapstosi" kompiuteryje ar televizoriuje, o mama - virtuvėje ar kitame kompiuteryje), vienišas (nors ir ne vienas). Tokioje šeimoje augti negera ir neramu. Tą nerimą vaikas gali išreikšti užsisklęsdamas arba elgdamasis taip, kad sukeltų tėvams rūpesčių (šiuo atveju geriau gauti nors neigiamo tėvų dėmesio nei visiškai jokio. Vaikas tarsi nori pasakyti: „Geriau tegul mane bara, muša, bet pastebi." ).

Psichologai jau prieš keletą metų tvirtino, kad daugėja emociškai apleistų vaikų...

Šie vaikai gali nebeturėti net poreikio jausti artumą, bendrumą su kitais žmonėmis, jie auga emociškai šalti, tarsi bejausmiai. Tačiau kiti emociškai apleisti vaikai, priešingai, nuolat jaučia supratimo, meilės, bendrumo „alkį", be atodairos siekia meilės, net savo saugumo ar gyvybės kaina.

Ar vienišumą patiriantis vaikas netaps „sunkiu" paaugliu, kuris ieškos netinkamų draugų bendrijos, ar nepradės vartoti narkotikų, alkoholio, prieš save nepakels rankos?

Ypač paauglystėje vaikui tampa svarbi bendraamžių kompanija, jis renkasi aplinką ir žmones, kurie supranta, priima, su kuriais turi ką nors bendra. Jeigu namie vaikas jaučiasi vertinamas, mylimas, tėvai supranta jo poreikius ir stengiasi juos patenkinti, grįš namo. Tačiau jeigu vaikas nuolat baramas, kritikuojamas, nejaučia šilumos, meilės, gali kaip drugelis į šviesą nuskristi į netinkamų draugų bendriją. Arba nepakeldamas vienatvės, psichologinės kančios, nematydamas kitos išeities pakels ranką prieš save.

Ar tėvai, pastebėję, kad vaikui daugiau įtakos daro kiti žmonės - auklės, močiutės, darželio ir mokyklos pedagogai, draugai, kad jis svetimėja, dar gali atsigriebti? Kada jau per vėlu?

Manau, niekada ne per vėlu. Tai, kas susilpnėję ar nunykę, nuoširdžiai puoselėjant, galima vėl užauginti. Vaikas labai gerai atsirenka, kokios taisyklės galioja būnant su seneliais, o kokios - su tėvais. Jis sakydamas, kad močiutę ar senelį myli labiau, netgi gali pradėti manipuliuoti, bando priversti tėvus duoti daugiau laisvių ar privilegijų. Tačiau būna, kad iš tiesų emocinis ryšys su seneliais ar kitais vaikui artimais suaugusiais daug stipresnis nei su tėvais. Nuoširdus jūsų domėjimasis, meilė, atjauta, padrąsinimas ir palaikymas gali padaryti stebuklus. Jeigu jaučiate, kad tolstate vieni nuo kitų, apie tai ir pasikalbėkite. Vien tai, kad jums rūpi emocinė artuma su vaiku, jau yra nemažas žingsnis artyn jo.