moteris.lt - naujienos

Su Jolanta* susitinkame lauko kavinėje. Simpatiška maždaug 35 metų moteris nė trupučio nepanaši į tokią, prieš kurią kažkas galėtų smurtauti. Atrodo šiek tiek pavargusi, bet sako, kad vasarą labai padaugėjo darbo - ji dirba kavinėje. „Nežinau, ar mano istorija jums tinka, - suabejoja ji. - Viskas buvo seniai ir kažkaip lyg pro rūką. Net nežinau, ar tai smurtas. Gal aš pati kalta, kad ėjau kaip avelė paskui skerdiką?"

„Žinau, visi pradeda nuo vaikystės. Ten ieško smurto šaknų ir panašiai, bet aš nieko blogo apie savo vaikystę pasakyti negaliu, - sako Jolanta išsitraukdama iš pakelio pirmąją cigaretę. - Mano vaikystė buvo normali. Abu tėvai buvo mokytojai. Tėvas niekada nėra prieš mamą pakėlęs rankos. Kur ten - jis išvis tylėdavo kaip pelė po šluota. Nesakau, kad buvo kvailas ar be charakterio. Gal greičiau išmintingas. Bet aš ta jo išmintimi nesižavėjau - man jis atrodė tik bailokas, „po padu" paspaustas žmogelis, geriausiu atveju vertas gailesčio, bet ne pagarbos. Įsivaizdavau, kad mano vyras bus visiškai kitoks - stiprus, pasitikintis savimi, įtakingas. Kokio norėjau, tokį ir gavau..." (Ironiškai nusišypso).

Auginosi žmoną

„Su Kostu susipažinau dar mokydamasi mokykloje. Jis buvo mūsų miestelio „vierchas". Žinau, kuo vertėsi, bet nenoriu apie tai kalbėti, žodžiu, nelabai legalūs dalykėliai. Pinigų turėjo „kaip šieno". Bet labiausiai mane traukė jo įtaka - vieni jo bijojo, kiti nekentė, treti žavėjosi, bet tikrai nebuvo nė vieno, kuris būtų galėjęs jį pakišti „po padu". Nežinau, kuo jam patikau aš - tokia tyli pelytė, su kasytėm, be makiažo, nepešiotais antakiais, net kojų tėvai depiliuoti neleido, kol nebaigsiu mokyklos. Vėliau Kostas yra pasakęs, kad išsirinko merginą „su didžiausiu kaspinu". Jis pradėjo mane po truputį jaukintis. Tai, būdavo, gėlytę pamatęs miestelyje įteikia, tai sulčių kavinėje pastato. Aš labai didžiavausi, kad toks vyras į mane atkreipė dėmesį. Pradėjo mane kviesti į pasimatymus, bet visą laiką elgėsi su manim kaip su kokia porcelianine lėle. Draugams sakydavo: „Žmoną auginuosi". Aš vaikščiodavau užrietusi nosį - niekas nedrįso prie manęs nei kabintis, nei replikų laidyti, galėjau nors vidury nakties po miestelį vaikščioti. Visos draugės man pavydėjo. Tik tėvai, kai sužinojo apie Kostą, tiesiog pasiuto - sakė, kad tas banditas kojos į jų namus neįkels. Bet aš pasprukdavau, kažkaip sugebėjau nuslėpti tuos susitikimus. Kodėl turėjau jų paisyti - mes draugavom jau pusę metų, o jis per tą laiką net normaliai manęs pabučiavęs nebuvo! Girdėdavau gandų, kad jis turi visokių kekšių, bet jei pabandydavau jam apie tai užsiminti, Kostas iškart įsiusdavo: „Kokias nesąmones čia kalbi? Jos visos, kartu sudėjus, net mažojo tavo pirštelio nevertos!" Ir aš iškart nutildavau.

Aš apskritai mažai kalbėdavau būdama su Kostu, daugiau klausydavausi jo. Jei bandydavau ką nors pasakyti ar pasiginčyti, jis tik pakedendavo man galvą ir nusijuokdavo: „Gudruole tu mano..." Dabar, kai pagalvoju, jis man daug ko neleisdavo. Dėvėti trumpų sijonų, dažytis, jau nekalbu apie gėrimą arba rūkymą! Prisimenu, kai pirmą kartą kelios merginos iš jo kompanijos padarė man makiažą, jis taip pasiuto... Nutempė prie kriauklės ir liepė tuoj pat nusiplauti „visą tą šlykštynę". Prisimenu, tada bandžiau pykti, bet jis greitai mane nuramino: „Negi tu nesupranti, kad patinki man tokia, kokia esi? Su kiekviena savo strazdana ir spuogu..." Kuriai nebūtų malonu girdėti? Kažkaip tada nešovė į galvą, kad tai jau yra psichologinis smurtas. Nežinojau, kad išvis toks būna. Atvirkščiai, atrodė, rūpinasi, myli, gerbia".

Laisvės gurkšnis

Baigusi mokyklą Jolanta įstojo į universitetą Vilniuje. „Tai buvo kaip gaivaus oro gurkšnis, - sako šypsodamasi. - Studentų bendrabutis, studijos, vakaronės, turistiniai žygiai. Bet labiausiai mane šokiravo, gerąja prasme, santykiai su vaikinais. Nustebau, kad tie vaikinai nuoširdžiai domėjosi tuo, ką aš sakau, ką galvoju, jaučiu. Galėdavau su jais ginčytis ar net iš jų pasišaipyti, ir nieko. Jei taip būčiau bendravusi su Kostu jo draugų akivaizdoje, jis man niekada neatleistų tokios nepagarbos. Kai grįždavau į miestelį, Kostas pasitikdavo mane labai išsiilgęs, bet kažkoks lyg piktas, nekantrus. Iš pradžių pritarė mano studijoms, o dabar, matyt, jautė, kad keičiuosi - pradėjo aiškinti, kad nereikia man tų mokslų, kad tinku jam ir tokia. Man ta jo aplinka darėsi vis svetimesnė, ir tos jų temos nuobodžios, ir net Kostas ne toks jau tobulas atrodė.

O lūžis įvyko tada, kai jis atvažiavo manęs aplankyti į Vilnių. Kaip dabar atsimenu, kokia gėda pasidarė, kai jis įėjo į mano kambarį - toks pasipūtęs, plikai nusiskutęs, tas jo kalbos tonas, tas žargonas. Išėjom į miestą, padavėjus vaiko, mojuoja tais savo pinigais, o aš tik galvoju, kad koks pažįstamas manęs su šituo „naujalietuviu" nepamatytų. Žiūrėjau ir negalėjau suprast - ir kuo jis mane taip žavėjo?"

„Sugadinta"

Tąsyk Jolanta namo grįžo pasiryžusi nutraukti santykius su Kostu. Kaip tik buvo jo gimtadienis. Nutarė negadinti šventės, o ryte prieš išvažiuodama padėti viskam tašką. Bet taškas išėjo ne visai toks, kokio tikėjosi. „Keista, bet šįkart jis visai nedraudė man gerti - priešingai, pats pylė. Tiek man ir tereikėjo. Rytą atsibudau jo lovoje. Visur kraujas. Supratau, kas nutiko. Pradėjau verkti. O jis sako: „Neverk, mažule, aš vis tiek tave myliu..." Įsivaizduoji?! Atseit, aš jam tinku ir tokia, sugadinta... Matai, koks geras! Dabar, kai pagalvoju, tai kraujas užverda. Juk jis mane išprievartavo, galima sakyti. Prigirdė iki sąmonės netekimo ir pasinaudojo. Bet tada aš net jaučiau jam lyg ir dėkingumą, kad jis manęs neišsižada".

Jolanta užsidega dar vieną cigaretę. Ilgai tyli. Sako, kad tas laikotarpis buvo nesibaigianti juoda duobė. „Nežinau, kaip nusakyti tą jausmą - lyg prieš akis vėrėsi kažkoks kitas šviesus ir laimingas pasaulis, ir per vieną naktį viskas šmakšt ir dingo. Juk iš tikrųjų, kas čia tokio, kaip dabar pagalvoju. Galėjau spjaut į tą išprievartavimą ir toliau gyvent. Bet tada atrodė - viskas, kad tikrai esu kažkokia sutepta, kad jau turėsiu už jo tekėti. Ėjau ir žliumbiau. Taip ir ištekėjau, galima sakyti, žliumbdama. Pamatytum mano vestuvių nuotraukas - atrodau kaip per laidotuves. Tekėjau jau būdama nėščia. Mečiau mokslus. Pagimdžiau sūnų. Nežinau, kas ten man užėjo - gal pogimdyminė depresija, gal šiaip apatija. Nieko nenorėjau. Be to vaikas augo labai sunkiai - amžinai neišsimiegojusi, užsidariusi tarp keturių sienų, neturėjau čia jokių draugių, o tėvai nelankė, nes negalėjo man atleisti, kad ištekėjau už to bandito. Vienintelė mano paguoda buvo maistas. Vaikas užmiega, ir aš - prie šaldytuvo. Per metus priaugau gal 30 kilogramų. Kartais netyčia pagaudavau, su kokiu pasišlykštėjimu Kostas žiūri į mane. Nieko nesakė, bet ir meilės nerodė. Lyg būčiau tuščia vieta. Aš ir pati sau šlykšti atrodžiau. Kaip kokia rupūžė..."

Vieną dieną Jolanta pajuto, kad maistas džiugina nepakankamai - pradėjo išgėrinėti. Iš pradžių taurelę kitą nuotaikai praskaidrinti, paskui per dieną išgerdavo ir butelį. „Mane dangstė mūsų namų tvarkytoja: išnešdavo tuščius butelius, nuvesdavo į lovą, pažiūrėdavo sūnų. Bet kartais vis tiek Kostas rasdavo mane girtą. Koliodavo, žemindavo, vadino alkoholike, stora karve... Visko čia ir neišvardinsi. Esu gavusi ir per veidą, ir spyręs yra ne kartą - bandė mane auklėti. Buvo atėmęs pinigus, bet tada aš pradėjau eiti per miestelį ir skolintis. Kad nedaryčiau gėdos, pinigus grąžino".

Lemtingi smūgiai

Tai tęsėsi maždaug trejus metus. Iki vieno lemtingo vakaro. „Atsimenu, atsibundu vakare ant sofutės. Tamsu, galva plyšta ir tyla. Pirma mintis: „Kur vaikas?" Apibėgau visus namus, apžiūrėjau baseinėlį kieme, niekur nėra. Toks siaubas apėmė. Pagalvojau, kad kokia nors gauja Kostui keršija ir pagrobė. Jis buvo daug grasinimų susilaukęs. Kaip tik parėjo Kostas. Puoliau prie jo apsipylusi ašarom, o jis vietoj to, kad ieškotų vaiko, šoko ant manęs su kumščiais. Galvojau, užmuš. Toks keistas jausmas: spardo jis mane, o aš noriu, kad dar labiau skaudėtų, nes ta mintis, kad mano vaikui kažkas atsitiko, buvo baisesnė už bet kokį fizinį skausmą. Jaučiausi verta kiekvieno smūgio ir dar daugiau. Gal būtų ir užmušęs, bet pasigirdo telefonas. Skambino namų tvarkytoja - pasirodo, sūnus pas ją. Negalėdama manęs girtos pažadinti išsivedė sūnų pas save. Bandė skambinti, bet niekas nekėlė ragelio".

Po šio incidento Jolantą paguldė į ligoninę. Kaip sakė Kostas, „tegul aplopo, o kartu ir išsiblaivysi". Jolanta išsiblaivė. Visomis prasmėmis. „Šalia gulėjo maždaug 35 metų moteris sulaužyta koja. Išklausė mano istoriją ir pašiurpo. Sako, tau gi čia ne viduramžiai. Niekas akmenimis neužmėtys, jei išsiskirsi. Negali būti, kad tie treji metai užbraukė visą tavo gyvenimą". Pagalvojau, tikrai - juk tik 3 metai! O toks jausmas tarsi būčiau visą pragarą praėjusi. Man buvo tik 25 - eri, o jaučiausi kaip gyvenimą nugyvenusi senutė. Man tas išsiblaivymas tikrai išėjo į naudą. Atvažiavo aplankyti tėvai, pasakiau, kad noriu skirtis, jie mane palaikė. Tėvas net pažadėjo pasikalbėt su Kostu „vyriškai". Negalėjau patikėt - mano „mėmė" tėtis! Gal tikrai vyriškumas atgijo, o gal jautėsi kaltas, kad anksčiau manęs neapgynė. Viskas išsisprendė netikėtai lengvai. Gal tėčio pokalbis padėjo, o gal ir Kostui atsibodau - kam jam tokiam šaunuoliui-kaimo gražuoliui tokia prasigėrusi, stora, neišsilavinusi žmona. Gal skyrybas palengvino ir tai, kad nesiekiau jo turto, šiaip ar taip viskas ant giminaičių buvo užrašyta".

Jolanta paima pustuštį cigarečių pakelį. „Reikia mesti, - sako. - Į degtinę nuo tada net pažiūrėti negaliu, purto. O va šitų neatsikratau..." Rengdamasi trumpai reziumuoja, kuo viskas baigėsi. Jolantos sūnų iš pradžių sutiko prižiūrėti tėvai. Sostinėje ji susirado padavėjos darbą, išsinuomojo kambariuką. Po pusmečio neakivaizdžiai atnaujino mestas studijas, neseniai jas baigė. Šiek tiek palypėjo ir karjeros laiptais - tapo kavinės administratore. Dabar net svarsto apie savo versliuką, kai krizė artės į pabaigą... Gal tik su vyrais ilgokai nepajėgė megzti jokių santykių: „Kokius 4 metus purtydavo vien nuo vyro kvapo, bet dabar turiu draugą. Ir su sūnumi gerai sutaria. Matysim, kaip bus". Sūnui dabar jau trylika metų. „Jo tėvas iš pradžių ketino kovoti dėl teisių į vaiką, bet paskui, matyt, svarbesnių reikalų atsirado. Dabar girdėjau kažkur Ispanijoje tautiečius reketuoja. Man nerūpi. Ir išvis, kai prisimenu viską, tai atrodo lyg koks blogas sapnas. Lyg ne man viskas būtų atsitikę. Užtat negaliu klausyti, kai kiti aiškina „reikia daryt taip, reikia anaip". Aš žinau, kaip būna. Iš šono žiūrint, atrodo išsigelbėjimas ranka pasiekiamas, o tu jautiesi lyg sėdėtum giliausio šulinio dugne, be jokių šansų išsikabaroti".

* Pasakojimo herojės vardas pakeistas.

******

Remiantis neoficialia nevyriausybinių organizacijų statistika, Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris. Ir tai ne vien smūgiai - smurtas gali būti ir emocinis, psichologinis ar seksualinis. Tačiau apie tai kalbama vos puse lūpų, laikoma šeimos reikalu ar asmenine problema.

Žurnalas „Moteris" ir tarptautinė kosmetikos ir tiesioginės prekybos kompanija AVON tęsia akciją, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šią skaudžią problemą, ir kviečia prisijungti visus, kurie jai neabejingi. Pirkdami specialius AVON gaminius - Moterų vienybės apyrankę ir kaklo papuošalą, galite solidarizuotis su smurtą kenčiančiomis moterimis. Visas pelnas, gautas už juos, bus skiriamas moterų informavimui ir pagalbai.

Bet pirmiausia mes norime išklausyti tas, kurios kenčia dėl smurto šeimoje. Jei jautiesi gniuždoma ir žeminama, jei manai, kad esi negerbiama, nuolat nuvertinama ar seksualiai išnaudojama, esi smurto auka. Pirmasis žingsnis - tai pripažinti. Antrasis - išdrįsti apie tai kalbėti. Ženk jį ir papasakok mums savo istoriją (ji gali būti anonimiška).

* Trumpai ją aprašyk ir atsiųsk adresu rasyk@moteris.lt. Nepamiršk nurodyti, kaip „Moters" žurnalistė galėtų su tavimi susisiekti, išklausyti istoriją ir įteikti AVON dovanėlę.

* Publikuotų istorijų herojėms taip pat suteiksime galimybę pasinaudoti nemokama specialistų (psichologų, teisininkų) konsultacija.

* Tos, kurios išdrįs kalbėtis atvirai, ne anonimiškai, galės pasinaudoti nemokama advokato pagalba.

* Taip pat galite siųsti teisinius ar kitokius klausimus, susijusius su smurtu, o mes rasime profesionalus, kurie į juos atsakys mūsų internetiniame puslapyje.

Patyrei prievartą? Reikalinga psichologo, teisininko konsultacija? Čia Tau nemokamai patars ir padės:

Moterų informacijos centras/Women's Issues Information centre