moteris.lt - naujienos

Į Motinos ir vaiko pensioną Inga* su dviem paaugliais vaikais atėjo lygiai prieš metus - žydint kaštonams. Sako, kad jos gyvenimas primena suspaustą spyruoklę - net ir tuomet, kai neatlaikiusi spaudimo iššauni aukštyn, vidinė įtampa pasilieka. Išsivaduoti iš jos Ingai prireikė metų. Tik dabar ji pradėjo jausti, jog atsiskyrimas pagaliau įvyko. Nors jos smurto istorijoje nėra nei mėlynių, nei sulaužytų šonkaulių, savo vyro per dvi pokalbio valandas ji nė sykio nepavadino vardu.

Vaikystė

„Mano tėvas buvo piktas, uždaras, kerštingas žmogus. Ir alkoholikas, - savo pasakojimą pradeda Inga. - Grįžęs pradėdavo priekabiauti. Jo pykčio priepuoliai peraugdavo į jaučio bliovimą. Kad to išvengtume, vaikščiodavome ant pirštų galų - antrą valandą ant jo stalo turi garuoti košė su spirgučiais, penktą - privalomi pavakariai, ir būtinai padėtas jo didysis šaukštas. Maistas buvo svarbu, alkanas jis būdavo labai piktas. Augau despotiškoj aplinkoj. Nors man, kaip jaunėlei, kliūdavo mažiau, išgirdus jo baubimą, mane tiesiog paralyžuodavo. Kai jis įsitriukšmaudavo bėgdavome miegot pas tetas, pas kaimynus. Tai neperaugo į fizinį smurtą tik todėl, kad mama visada spėdavo laiku išnešti kudašių. Šito iš jos išmokau ir aš - laiku išnešti kudašių. Mama kentėjo, bet pragyveno su juo 30 metų, iki pat jo mirties. Sakė, kad tai yra jos kryžius, ir reikia jį nešti. Aš ir neįsivaizdavau, kad gali būti kažkoks kitas kelias ar kitoks gyvenimas.

Gyvenimas kaip šventė

Nuo pat pradžių kartojau savo šeimos modelį. Mačiau, kad būsimasis vyras - alkoholikas, bet tikėjau, kad meilė stipresnė. Mus supažindino kurso draugė. Gražus, laisvas, linksmas, lengvai bendraujantis - jis mokėjo gyventi šia diena, o alkoholis, aišku, buvo neatskiriama linksmybių dalis. Su juo gyvenimas atrodė kaip šventė. Nors jo vaikystė irgi buvo ne iš lengvųjų. Tėvas kažkodėl buvo įsitikinęs, kad tai ne jo sūnus, todėl mano vyras užaugo jo nemylimas.

Jo tėvų santykiai irgi buvo keistoki. Tėvas, šiaip labai inteligentiškas, apsiskaitęs žmogus, gyveno savo pasaulyje, visiškai nesirūpindamas šeimos reikalais. Vėliau sužinojau, kad jis buvęs alkoholikas ir smurtautojas, tačiau dėl sveikatos liovėsi gerti. Anyta visada buvo mano pusėje. Ji perspėjo, kad sūnus turi problemų su alkoholiu ir prašė, kad įkalbinčiau jį užsikoduot. Pasipiktinau - ką jie čia dabar aiškina, patys meilės jam nedavė, o dabar vadina ligoniu ir, negana to, tikisi, kad aš jį gydysiu?! Užtat aš meilės turėjau su kaupu.

Padraugavę pusę metų, nutarėm apsigyventi kartu pas jo tėvus. Vyras troško vaikų, man jau buvo 26 metai - tad žinią apie nėštumą sutikau džiaugsmingai. Susituokėme, bet bažnytinių apeigų atsisakiau - jau tuomet buvo abejonių, ar ilgai pratempsiu su šituo žmogumi: mačiau, kad jo alkoholizmas iš tiesų yra rimta problema. Ypač, kai prisigėręs kone iki sąmonės netekimo, žiūrėdavo į mane tokiom baltom akim, tarsi nesuprastų, nei kur jis yra, nei kas esu aš. Maniau, vaiko gimimas jį pakeis. Ir tikrai, jis labai džiaugėsi gimus dukrai - ir gimdyme dalyvavo, ir vystyklus plovė. Bet gerti nesiliovė. Mane rėmė visi - uošvis tyliai, anyta aktyviau. Palaikė mama ir sesuo. Buvo lengviau dar ir todėl, kad vyras pradėjo uždarbiauti užsienyje, grįždavo retai.

Ponas ir tarnaitė

Vieno tokio grįžimo metu „užkibau" - vėl tapau nėščia. Mažąją dar maitinau krūtimi, menstruacijų nebuvo - netikėtas nėštumas man buvo baisus šokas. Kaip tyčia buvau susitarusi su seserimi, kuri gyveno užsienyje, kad atvažiuosiu pas ją, ji rado man darbą. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis, tačiau minties apie abortą neprisileidau... Paskambinau vyrui iš Vokietijos ir pranešiau naujieną. Jo reakcija buvo nedviprasmiška: „Vaikas - ne mano." Atseit užkibti per tą trumpą laiką, kol jis buvo grįžęs, yra neįmanoma. Buvo labai skaudu. Negalėjau suprasti, kaip po viso to, ką išgyveno, jis tokiam pat likimui gali pasmerkti ir savo vaiką?! Pamaniau - pagimdysiu, o tuomet tegul daro DNR tyrimus. Aš tvirtai žinojau, kieno vaikas, maniau, kad ilgainiui tai supras ir jis. Buvo nelengva - nėščia, su maža dukrele ant rankų. Tačiau vietoj užuojautos ir supratimo sulaukiau tik paniekos. Pasiekdavo kalbos ir apie vyro neištikimybę. Pikčiausia, kad ir mane laikė tokia pat. Gimdyti važiavau su anyta.

Po sūnaus gimimo psichologinis teroras tapo nepakenčiamas. Aiškino, kad esu negraži, nieko verta, niekam nereikalinga. Prikaišiojo, kad sūnus ne jo. Naktimis visu garsu klausydavosi muzikos - nei aš, nei vaikai negalėdavom miegoti. Primindavo, kad šitie namai yra jo, ir aš čia gyvenu „paukščio teisėmis", bet kai pasakydavau, kad išeisiu, prasidėjo atviri grasinimai. Tuo metu jis skaitė daug kriminalinės literatūros ir pasakodavo visus metodus, kaip su manimi susidoros svetimomis rankomis arba taip, kad nesimatytų smurto žymių. Kai matydavau, kad jo įniršis pasiekia grėsmingą ribą, slėpdavau peilius arba dingdavau iš namų. Ypač priekabės paaštrėjo, kai baigiau universitetą. Matyt jautėsi pažemintas - aš su dviem diplomais, o jis - vis su tuo pačiu proftechniniu išsilavinimu. Tačiau užuot pats bandęs kažko siekti, mokytis, jis savigarbą atstatinėjo menkindamas mane. O juk buvo išties protingas, apsiskaitęs žmogus - būdavo, vieną dieną geria ir siautėja, svaidydamasis kriminalinio pasaulio replikomis, o kitą dieną - skaito Solženyciną.

Tuo metu nedirbau, auginau du mažus vaikus, sėdėjau uždaryta tarp keturių sienų ir jaučiausi visiškai nuo jo priklausoma - ir finansiškai, ir psichologiškai. Mūsų bendravimas pamažu virto pono ir tarnaitės ryšiu - visas mano gyvenimas tekėjo pagal jo nustatytą ritmą. Mąsčiau, kaip jam padėti, kaip ištraukti iš alkoholizmo duobės, kaip išgelbėti šeimą. Nuolat trūko pinigų, nors nesakyčiau, kad jis jų gailėdavo. Vieną dieną galėjo būti dosnus, o kitą viską pragerdavo. Jam nerūpėjo, už ką mes valgysime ir iš ko gyvensime. Jaučiausi nesaugiai. Gyvenome nuolatinėje karinėje parengtyje - kiekvienai dienai būdavau paruošusi vaikams atsarginį planą, ką daryti, jei tėvas grįš girtas. Iš anksto susitardavau, kas galės šiandien juos priimti. Ypač širdis plyšdavo žiūrint, koks abejingas ar netgi žiaurus jis būdavo tikram savo sūnui. DNR tyrimų nedarė tyčia - kad turėtų pretekstą man priekaištauti.

Mes neturėjom jokio bendro gyvenimo - nė sykio kartu neatostogavom, neturėjom bendrų draugų: jo draugai buvo sugėrovai, o mano draugių jis negalėjo pakęsti. Išvažiuoti niekur negalėjom, nes jis neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Kad nesijaustų pažemintas, aš irgi nevairavau. Prisitaikiau. Vienu metu netgi pradėjau gerti - prisigeri, ir problemos išnyksta. Atsitokėti privertė vaikai - maldavo: „Mama, nebūk ir tu tokia."

Lūžis

Vis dažniau užklysdavo mintys apie skyrybas, tačiau niekas manęs nepalaikė - anyta norėjo, kad likčiau su jos sūnumi, mama ragino nešti savo kryžių, kaip nešė ji, o draugės... O ką draugės - ne jos mane sutuokė, ne jos turi mane išskirti. Juk tai mano gyvenimas ir mano sprendimas. Taip išgyvenom 14 metų. Kodėl taip ilgai? Turbūt buvo labai sunku pripažinti sau, kad klydau jį pasirinkdama, kad klydau tikėdama, jog galiu jį pakeisti. Bijojau. Žinodama, koks jis kerštingas, iš tiesų maniau, kad tie grasinimai su manimi susidoroti bus įvykdyti.

Nuo kepenų vėžio mirė anyta. Praradau svarbiausią savo sąjungininkę. Tačiau neturėjau laiko ilgai gedėti. Praėjus savaitei po laidotuvių į ligoninę atsiguliau ir aš - man diagnozavo gimdos kaklelio vėžį. Kaltinau savo vyrą - juk šio vėžio priežastis yra žmogaus papilomos virusas, plintantis lytiniu keliu. Kadangi pati nesantuokinių ryšių neturėjau, žinojau, kad tai gali būti tik mano vyro „dovanėlė". Tačiau užuojautos iš jo nesulaukiau. Per visą mėnesį, kol gulėjau ligoninėje, jis manęs neaplankė. Jautėsi įžeistas mano kaltinimų. Gulėjau palatoje, meldžiausi ir mąsčiau - negi tai viskas? Negi taip ir numirsiu, nepatyrusi laimės? Prisiekiau sau - jei išsikapstysiu, skirsiuos ir keisiu savo gyvenimą iš esmės.

Išsikapsčiau. Ir kas toliau? Dirbti dar negalėjau, pagalbos nebuvo iš kur sulaukti. Grįžau. Žeminimas darėsi nepakenčiamas. Vyras buvo įsitikinęs, kad moteris be gimdos - ne moteris. Niekada nepamiršdavo pabrėžti, kokia bevertė dabar esu. Kartą po trijų dienų nesibaigiančio teroro tariau sau: „Gana!" Kai manęs klausia, kas tapo paskutiniu lašu, juokauju, jog tai buvo... raugintų agurkų stiklainėlis. Parsivežiau jį iš mamos, o vyras ėmė ir sušlamštė viską pagirioms, nors mano mamos negalėjo pakęsti.

Išėjau gyventi į Motinos ir vaiko pensioną. Iš pradžių dar turėjau minčių, kaip ir dauguma čia gyvenančių, kad jis pasimokys, ir aš grįšiu atgal. Bet jis nepasimokė. Grasinimai nesiliovė. „Tu dar gyva?" - klausdavo paskambinęs. Kai kreipiausi į policiją, grasinimai pritilo. Supratau, kokia tuščia buvo mano baimė!.. Vieną dieną kažkaip pavyko jį įkalbėti pasirašyti taikos sutartį - gal buvo blaivus, gal sugundė tai, kad nepretendavau į jokį jo turtą. Ką galėjau prisiteisti - vieną sieną jo bute? Ramybė ir laisvė man atrodė svarbesnės. Po skyrybų jis atrodė toks sugniuždytas... Nuėjom kartu į kavinę, pasėdėjom. Mylėjau jį, ir tebemyliu. Suprantu, kad jam reikia psichologo pagalbos, linkiu, kad jis ją rastų. Jis turi daug vidinių žaizdų, kurias pats aitrina. Tačiau tai - jau ne mano problema. Mes nebesam šeima. Jaučiu atsakomybę tik už save ir savo vaikus. Aš įveikiau savo baimę ir peršokau griovį. Esu jau kitoje pievoje."

Epilogas

Inga dabartinio savo gyvenimo nepiešia vien rožinėmis spalvomis. Nerimauja dėl paauglių vaikų. Baiminasi, kad bandydama kompensuoti tėvo nemeilę, perlepino sūnų - tenka spręsti ir jo mokymosi, ir elgesio problemas. Jai nepatinka, kad vaikams tėvas tapo pajuokos objektu: „Man nesinori, kad jie iš jo tyčiotųsi, noriu, kad suprastų, jog jam reikia pagalbos, nes jis yra aplinkybių auka, kaip ir mes visi. Jo šeimoje niekada nebuvo pagarbos - tėvo pagarbos žmonai, jo pagarbos motinai, o vėliau ir man. Dabar tokį pat pagarbos trūkumą matau ir vaikuose. Ne tik tėvui, bet ir sau." Tačiau Inga tikisi nutraukti šitą grandinę. Kai liovėsi gyventi vyro gyvenimą, daugiau dėmesio gali skirti darbui, todėl pakilo karjeros laiptais. Šiuo metu lanko psichoterapines konsultacijas, laisvalaikiu užsiimu kinų tapyba, ieško išsinuomoti buto, kuriame galėtų apsigyventi su vaikais. „Nebūna taip, kad nieko nebūtų, - sako ji. - Tikiu, kad viskas vienaip ar kitaip susitvarkys. Svarbiausia žinoti, kad jau esi kitoje griovio pusėje ir kelio atgal nėra. Jei aš tokia bailė pilka pelė išdrįsau jį peršokti, tai gali išdrįsti kiekviena."

* vardas pakeistas.

******

Remiantis neoficialia nevyriausybinių organizacijų statistika, Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris. Ir tai ne vien smūgiai - smurtas gali būti ir emocinis, psichologinis ar seksualinis. Tačiau apie tai kalbama vos puse lūpų, laikoma šeimos reikalu ar asmenine problema.

Žurnalas „Moteris" ir tarptautinė kosmetikos ir tiesioginės prekybos kompanija AVON tęsia akciją, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šią skaudžią problemą, ir kviečia prisijungti visus, kurie jai neabejingi. Pirkdami specialius AVON gaminius - Moterų vienybės apyrankę ir kaklo papuošalą, galite solidarizuotis su smurtą kenčiančiomis moterimis. Visas pelnas, gautas už juos, bus skiriamas moterų informavimui ir pagalbai.

Bet pirmiausia mes norime išklausyti tas, kurios kenčia dėl smurto šeimoje. Jei jautiesi gniuždoma ir žeminama, jei manai, kad esi negerbiama, nuolat nuvertinama ar seksualiai išnaudojama, esi smurto auka. Pirmasis žingsnis - tai pripažinti. Antrasis - išdrįsti apie tai kalbėti. Ženk jį ir papasakok mums savo istoriją (ji gali būti anonimiška).

* Trumpai ją aprašyk ir atsiųsk adresu rasyk@moteris.lt. Nepamiršk nurodyti, kaip „Moters" žurnalistė galėtų su tavimi susisiekti, išklausyti istoriją ir įteikti AVON dovanėlę.

* Publikuotų istorijų herojėms taip pat suteiksime galimybę pasinaudoti nemokama specialistų (psichologų, teisininkų) konsultacija.

* Tos, kurios išdrįs kalbėtis atvirai, ne anonimiškai, galės pasinaudoti nemokama advokato pagalba.

* Taip pat galite siųsti teisinius ar kitokius klausimus, susijusius su smurtu, o mes rasime profesionalus, kurie į juos atsakys mūsų internetiniame puslapyje.

Patyrei prievartą? Reikalinga psichologo, teisininko konsultacija? Čia Tau nemokamai patars ir padės:

Moterų informacijos centras/Women's Issues Information centre