|
Psichologija
 "Corbis" nuotrauka
Į Motinos ir vaiko pensioną Inga* su dviem paaugliais vaikais atėjo lygiai prieš metus - žydint kaštonams. Sako, kad jos gyvenimas primena suspaustą spyruoklę - net ir tuomet, kai neatlaikiusi spaudimo iššauni aukštyn, vidinė įtampa pasilieka. Išsivaduoti iš jos Ingai prireikė metų. Tik dabar ji pradėjo jausti, jog atsiskyrimas pagaliau įvyko. Nors jos smurto istorijoje nėra nei mėlynių, nei sulaužytų šonkaulių, savo vyro per dvi pokalbio valandas ji nė sykio nepavadino vardu.
Vaikystė „Mano tėvas buvo piktas, uždaras, kerštingas žmogus. Ir alkoholikas, - savo pasakojimą pradeda Inga. - Grįžęs pradėdavo priekabiauti. Jo pykčio priepuoliai peraugdavo į jaučio bliovimą. Kad to išvengtume, vaikščiodavome ant pirštų galų - antrą valandą ant jo stalo turi garuoti košė su spirgučiais, penktą - privalomi pavakariai, ir būtinai padėtas jo didysis šaukštas. Maistas buvo svarbu, alkanas jis būdavo labai piktas. Augau despotiškoj aplinkoj. Nors man, kaip jaunėlei, kliūdavo mažiau, išgirdus jo baubimą, mane tiesiog paralyžuodavo. Kai jis įsitriukšmaudavo bėgdavome miegot pas tetas, pas kaimynus. Tai neperaugo į fizinį smurtą tik todėl, kad mama visada spėdavo laiku išnešti kudašių. Šito iš jos išmokau ir aš - laiku išnešti kudašių. Mama kentėjo, bet pragyveno su juo 30 metų, iki pat jo mirties. Sakė, kad tai yra jos kryžius, ir reikia jį nešti. Aš ir neįsivaizdavau, kad gali būti kažkoks kitas kelias ar kitoks gyvenimas.
Gyvenimas kaip šventė Nuo pat pradžių kartojau savo šeimos modelį. Mačiau, kad būsimasis vyras - alkoholikas, bet tikėjau, kad meilė stipresnė. Mus supažindino kurso draugė. Gražus, laisvas, linksmas, lengvai bendraujantis - jis mokėjo gyventi šia diena, o alkoholis, aišku, buvo neatskiriama linksmybių dalis. Su juo gyvenimas atrodė kaip šventė. Nors jo vaikystė irgi buvo ne iš lengvųjų. Tėvas kažkodėl buvo įsitikinęs, kad tai ne jo sūnus, todėl mano vyras užaugo jo nemylimas. Jo tėvų santykiai irgi buvo keistoki. Tėvas, šiaip labai inteligentiškas, apsiskaitęs žmogus, gyveno savo pasaulyje, visiškai nesirūpindamas šeimos reikalais. Vėliau sužinojau, kad jis buvęs alkoholikas ir smurtautojas, tačiau dėl sveikatos liovėsi gerti. Anyta visada buvo mano pusėje. Ji perspėjo, kad sūnus turi problemų su alkoholiu ir prašė, kad įkalbinčiau jį užsikoduot. Pasipiktinau - ką jie čia dabar aiškina, patys meilės jam nedavė, o dabar vadina ligoniu ir, negana to, tikisi, kad aš jį gydysiu?! Užtat aš meilės turėjau su kaupu.
Padraugavę pusę metų, nutarėm apsigyventi kartu pas jo tėvus. Vyras troško vaikų, man jau buvo 26 metai - tad žinią apie nėštumą sutikau džiaugsmingai. Susituokėme, bet bažnytinių apeigų atsisakiau - jau tuomet buvo abejonių, ar ilgai pratempsiu su šituo žmogumi: mačiau, kad jo alkoholizmas iš tiesų yra rimta problema. Ypač, kai prisigėręs kone iki sąmonės netekimo, žiūrėdavo į mane tokiom baltom akim, tarsi nesuprastų, nei kur jis yra, nei kas esu aš. Maniau, vaiko gimimas jį pakeis. Ir tikrai, jis labai džiaugėsi gimus dukrai - ir gimdyme dalyvavo, ir vystyklus plovė. Bet gerti nesiliovė. Mane rėmė visi - uošvis tyliai, anyta aktyviau. Palaikė mama ir sesuo. Buvo lengviau dar ir todėl, kad vyras pradėjo uždarbiauti užsienyje, grįždavo retai.
Ponas ir tarnaitė Vieno tokio grįžimo metu „užkibau" - vėl tapau nėščia. Mažąją dar maitinau krūtimi, menstruacijų nebuvo - netikėtas nėštumas man buvo baisus šokas. Kaip tyčia buvau susitarusi su seserimi, kuri gyveno užsienyje, kad atvažiuosiu pas ją, ji rado man darbą. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis, tačiau minties apie abortą neprisileidau... Paskambinau vyrui iš Vokietijos ir pranešiau naujieną. Jo reakcija buvo nedviprasmiška: „Vaikas - ne mano." Atseit užkibti per tą trumpą laiką, kol jis buvo grįžęs, yra neįmanoma. Buvo labai skaudu. Negalėjau suprasti, kaip po viso to, ką išgyveno, jis tokiam pat likimui gali pasmerkti ir savo vaiką?! Pamaniau - pagimdysiu, o tuomet tegul daro DNR tyrimus. Aš tvirtai žinojau, kieno vaikas, maniau, kad ilgainiui tai supras ir jis. Buvo nelengva - nėščia, su maža dukrele ant rankų. Tačiau vietoj užuojautos ir supratimo sulaukiau tik paniekos. Pasiekdavo kalbos ir apie vyro neištikimybę. Pikčiausia, kad ir mane laikė tokia pat. Gimdyti važiavau su anyta.
Po sūnaus gimimo psichologinis teroras tapo nepakenčiamas. Aiškino, kad esu negraži, nieko verta, niekam nereikalinga. Prikaišiojo, kad sūnus ne jo. Naktimis visu garsu klausydavosi muzikos - nei aš, nei vaikai negalėdavom miegoti. Primindavo, kad šitie namai yra jo, ir aš čia gyvenu „paukščio teisėmis", bet kai pasakydavau, kad išeisiu, prasidėjo atviri grasinimai. Tuo metu jis skaitė daug kriminalinės literatūros ir pasakodavo visus metodus, kaip su manimi susidoros svetimomis rankomis arba taip, kad nesimatytų smurto žymių. Kai matydavau, kad jo įniršis pasiekia grėsmingą ribą, slėpdavau peilius arba dingdavau iš namų. Ypač priekabės paaštrėjo, kai baigiau universitetą. Matyt jautėsi pažemintas - aš su dviem diplomais, o jis - vis su tuo pačiu proftechniniu išsilavinimu. Tačiau užuot pats bandęs kažko siekti, mokytis, jis savigarbą atstatinėjo menkindamas mane. O juk buvo išties protingas, apsiskaitęs žmogus - būdavo, vieną dieną geria ir siautėja, svaidydamasis kriminalinio pasaulio replikomis, o kitą dieną - skaito Solženyciną.
Tuo metu nedirbau, auginau du mažus vaikus, sėdėjau uždaryta tarp keturių sienų ir jaučiausi visiškai nuo jo priklausoma - ir finansiškai, ir psichologiškai. Mūsų bendravimas pamažu virto pono ir tarnaitės ryšiu - visas mano gyvenimas tekėjo pagal jo nustatytą ritmą. Mąsčiau, kaip jam padėti, kaip ištraukti iš alkoholizmo duobės, kaip išgelbėti šeimą. Nuolat trūko pinigų, nors nesakyčiau, kad jis jų gailėdavo. Vieną dieną galėjo būti dosnus, o kitą viską pragerdavo. Jam nerūpėjo, už ką mes valgysime ir iš ko gyvensime. Jaučiausi nesaugiai. Gyvenome nuolatinėje karinėje parengtyje - kiekvienai dienai būdavau paruošusi vaikams atsarginį planą, ką daryti, jei tėvas grįš girtas. Iš anksto susitardavau, kas galės šiandien juos priimti. Ypač širdis plyšdavo žiūrint, koks abejingas ar netgi žiaurus jis būdavo tikram savo sūnui. DNR tyrimų nedarė tyčia - kad turėtų pretekstą man priekaištauti.
Mes neturėjom jokio bendro gyvenimo - nė sykio kartu neatostogavom, neturėjom bendrų draugų: jo draugai buvo sugėrovai, o mano draugių jis negalėjo pakęsti. Išvažiuoti niekur negalėjom, nes jis neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Kad nesijaustų pažemintas, aš irgi nevairavau. Prisitaikiau. Vienu metu netgi pradėjau gerti - prisigeri, ir problemos išnyksta. Atsitokėti privertė vaikai - maldavo: „Mama, nebūk ir tu tokia."
Lūžis Vis dažniau užklysdavo mintys apie skyrybas, tačiau niekas manęs nepalaikė - anyta norėjo, kad likčiau su jos sūnumi, mama ragino nešti savo kryžių, kaip nešė ji, o draugės... O ką draugės - ne jos mane sutuokė, ne jos turi mane išskirti. Juk tai mano gyvenimas ir mano sprendimas. Taip išgyvenom 14 metų. Kodėl taip ilgai? Turbūt buvo labai sunku pripažinti sau, kad klydau jį pasirinkdama, kad klydau tikėdama, jog galiu jį pakeisti. Bijojau. Žinodama, koks jis kerštingas, iš tiesų maniau, kad tie grasinimai su manimi susidoroti bus įvykdyti.
Nuo kepenų vėžio mirė anyta. Praradau svarbiausią savo sąjungininkę. Tačiau neturėjau laiko ilgai gedėti. Praėjus savaitei po laidotuvių į ligoninę atsiguliau ir aš - man diagnozavo gimdos kaklelio vėžį. Kaltinau savo vyrą - juk šio vėžio priežastis yra žmogaus papilomos virusas, plintantis lytiniu keliu. Kadangi pati nesantuokinių ryšių neturėjau, žinojau, kad tai gali būti tik mano vyro „dovanėlė". Tačiau užuojautos iš jo nesulaukiau. Per visą mėnesį, kol gulėjau ligoninėje, jis manęs neaplankė. Jautėsi įžeistas mano kaltinimų. Gulėjau palatoje, meldžiausi ir mąsčiau - negi tai viskas? Negi taip ir numirsiu, nepatyrusi laimės? Prisiekiau sau - jei išsikapstysiu, skirsiuos ir keisiu savo gyvenimą iš esmės.
Išsikapsčiau. Ir kas toliau? Dirbti dar negalėjau, pagalbos nebuvo iš kur sulaukti. Grįžau. Žeminimas darėsi nepakenčiamas. Vyras buvo įsitikinęs, kad moteris be gimdos - ne moteris. Niekada nepamiršdavo pabrėžti, kokia bevertė dabar esu. Kartą po trijų dienų nesibaigiančio teroro tariau sau: „Gana!" Kai manęs klausia, kas tapo paskutiniu lašu, juokauju, jog tai buvo... raugintų agurkų stiklainėlis. Parsivežiau jį iš mamos, o vyras ėmė ir sušlamštė viską pagirioms, nors mano mamos negalėjo pakęsti.
Išėjau gyventi į Motinos ir vaiko pensioną. Iš pradžių dar turėjau minčių, kaip ir dauguma čia gyvenančių, kad jis pasimokys, ir aš grįšiu atgal. Bet jis nepasimokė. Grasinimai nesiliovė. „Tu dar gyva?" - klausdavo paskambinęs. Kai kreipiausi į policiją, grasinimai pritilo. Supratau, kokia tuščia buvo mano baimė!.. Vieną dieną kažkaip pavyko jį įkalbėti pasirašyti taikos sutartį - gal buvo blaivus, gal sugundė tai, kad nepretendavau į jokį jo turtą. Ką galėjau prisiteisti - vieną sieną jo bute? Ramybė ir laisvė man atrodė svarbesnės. Po skyrybų jis atrodė toks sugniuždytas... Nuėjom kartu į kavinę, pasėdėjom. Mylėjau jį, ir tebemyliu. Suprantu, kad jam reikia psichologo pagalbos, linkiu, kad jis ją rastų. Jis turi daug vidinių žaizdų, kurias pats aitrina. Tačiau tai - jau ne mano problema. Mes nebesam šeima. Jaučiu atsakomybę tik už save ir savo vaikus. Aš įveikiau savo baimę ir peršokau griovį. Esu jau kitoje pievoje."
Epilogas Inga dabartinio savo gyvenimo nepiešia vien rožinėmis spalvomis. Nerimauja dėl paauglių vaikų. Baiminasi, kad bandydama kompensuoti tėvo nemeilę, perlepino sūnų - tenka spręsti ir jo mokymosi, ir elgesio problemas. Jai nepatinka, kad vaikams tėvas tapo pajuokos objektu: „Man nesinori, kad jie iš jo tyčiotųsi, noriu, kad suprastų, jog jam reikia pagalbos, nes jis yra aplinkybių auka, kaip ir mes visi. Jo šeimoje niekada nebuvo pagarbos - tėvo pagarbos žmonai, jo pagarbos motinai, o vėliau ir man. Dabar tokį pat pagarbos trūkumą matau ir vaikuose. Ne tik tėvui, bet ir sau." Tačiau Inga tikisi nutraukti šitą grandinę. Kai liovėsi gyventi vyro gyvenimą, daugiau dėmesio gali skirti darbui, todėl pakilo karjeros laiptais. Šiuo metu lanko psichoterapines konsultacijas, laisvalaikiu užsiimu kinų tapyba, ieško išsinuomoti buto, kuriame galėtų apsigyventi su vaikais. „Nebūna taip, kad nieko nebūtų, - sako ji. - Tikiu, kad viskas vienaip ar kitaip susitvarkys. Svarbiausia žinoti, kad jau esi kitoje griovio pusėje ir kelio atgal nėra. Jei aš tokia bailė pilka pelė išdrįsau jį peršokti, tai gali išdrįsti kiekviena."
* vardas pakeistas.
******
Remiantis neoficialia nevyriausybinių organizacijų statistika, Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris. Ir tai ne vien smūgiai - smurtas gali būti ir emocinis, psichologinis ar seksualinis. Tačiau apie tai kalbama vos puse lūpų, laikoma šeimos reikalu ar asmenine problema.
Žurnalas „Moteris" ir tarptautinė kosmetikos ir tiesioginės prekybos kompanija AVON tęsia akciją, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šią skaudžią problemą, ir kviečia prisijungti visus, kurie jai neabejingi. Pirkdami specialius AVON gaminius - Moterų vienybės apyrankę ir kaklo papuošalą, galite solidarizuotis su smurtą kenčiančiomis moterimis. Visas pelnas, gautas už juos, bus skiriamas moterų informavimui ir pagalbai.
Bet pirmiausia mes norime išklausyti tas, kurios kenčia dėl smurto šeimoje. Jei jautiesi gniuždoma ir žeminama, jei manai, kad esi negerbiama, nuolat nuvertinama ar seksualiai išnaudojama, esi smurto auka. Pirmasis žingsnis - tai pripažinti. Antrasis - išdrįsti apie tai kalbėti. Ženk jį ir papasakok mums savo istoriją (ji gali būti anonimiška).
* Trumpai ją aprašyk ir atsiųsk adresu rasyk@moteris.lt. Nepamiršk nurodyti, kaip „Moters" žurnalistė galėtų su tavimi susisiekti, išklausyti istoriją ir įteikti AVON dovanėlę. * Publikuotų istorijų herojėms taip pat suteiksime galimybę pasinaudoti nemokama specialistų (psichologų, teisininkų) konsultacija. * Tos, kurios išdrįs kalbėtis atvirai, ne anonimiškai, galės pasinaudoti nemokama advokato pagalba. * Taip pat galite siųsti teisinius ar kitokius klausimus, susijusius su smurtu, o mes rasime profesionalus, kurie į juos atsakys mūsų internetiniame puslapyje.
Patyrei prievartą? Reikalinga psichologo, teisininko konsultacija? Čia Tau nemokamai patars ir padės:
Olandų 19-2, LT- 01100 Vilnius, Lietuva Tel.: + 370 5 2629003 Faksas: + 370 5 2629050
Užduokite klausimą psichologei.
Užduokite klausimą teisininkei.
Kompanijos AVON 1955 m. įsteigtas AVON moterų fondas yra didžia pasaulyje filantropinė veikla skirta moterų sveikatai ir gerovei užtikrinti.
Daugiau informacijos galima rasti: http://www.avoncompany.com/women/
Griežtai draudžiama moteris.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti moteris.lt kaip šaltinį.
Moteris.lt neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. moteris.lt pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
emilija 2010 spalio 05 d. 16:50:56
Skaitant kitų moterų nusiskundimus, prisimenu savo su vyru pragarišką gyvenimą. Skaudu kai vyras žemina moterį, tai ne vyras, ir nuo jo reikia bėgti kuo toliau. Vyrai be motersų pražusta. Jiems yra didesnis stresas, nei moterims. Jie greit puola į kitą glėbį, užmiršdami kad sensta. Antra santuoka ne tas. Vaikai užauginti, anūkai auga, susirenkam į tėviškę švęsti gimtadienius, krikštynas, vestuves. Jau giminės ne taip žiūri į išsiskyrusius tėvus. Visiems užkliuna klausimas: o kodėl, juk buvot tokie gražūs, atrodė kad laimingi, nes žiūrint iš šalies taip ir buvo. Badar jokiu budu nenorėčiau gyvent su savo buvusiu vyru: tai pragaras o ne gyvenimas. Tik reikėjo palikti kol dar buvom jauni. o palikau, kai vaikus užauginau, nes taip galvojau, kad mano pareiga užauginti, kenčiant. Db vaikai turi savo gyvenimus ir į motinos problemas nesidomi, niekam nerūpi. Visi vaikai nori kad motina būtų laiminga, be jokių problemų. Verkiančių niekas nemyli. Moterys turėtų vienitis į klubus, asociacijas prieš smurtą. Anksčiau niekur negalima buvo rasti pagalbos. Db jau kiti laikai. Geresni. Su blogiu reikia kovoti. O kaip? Tokios moterys protingos, baigę aukštuosius, užima aukštas pareigas, ir jos vargsta su tokiais blogais vyrais, patiria smurtą, psichologinį spaudimą. Ir jos slepia savo namų paslaptis. Ir jos būna bejėgės, pasimetusios - ką daryti? Gaila sugyvento turto, Ne tas amžius - per sena, bijo vienatvės. Bet jei gyveni pragare, tai bėk nuo tokio vyro kaip nuo velnio neatsigrešdama. Su blogiu nesitaikstyt. Lengva kitom sakyt, kad moterys kaltos, tokios moterys ne moterys. Jos nepatyrė to ką patyrė kitos, jos nemoka užjaust. Gyvenimas yra kova ir reikia kovot už savo gyvenimą, nes jis mums duotas vienas, ir reikia jį nugyvent laimingai. Nesuprantu 2010 gegužės 26 d. 11:22:58 Nesuprantu tokių moterų kaip straipsnio herojė. Jei savęs visai negerbia ir nesaugo, tai galėjo pagalvoti bent apie vaikus - kam leido, jog tėvas alkoholikas sugadintų jiems gyvenimą? Tai vis menka savivertė. O juokingiausia, kai dar sako - myliu jį ir mylėsiu. Nu mirk juokais, tikrai. La 2010 gegužės 25 d. 12:33:20 kažkas rašo apie kerštą už patirtas kančias. O kam tas kerštas? Lazda turi du galus - su vienu tu duodi, o su kitu gauni atgal ir dar dešimteriopai. O be to kerštaudamas tikrai nebūsi laimingesnis. Kažkada ir aš taip mąsčiau - och tu gyvate, tu man, tai ir aš tau. Ir ką, o gi nieko - rezultate tik santykiai blogėjo, nes tokiu būdu ir pati darei begalę klaidų. Niekada nekaltinu tik vyrų už tokį elgesį, nes mes moterys leidžiame jiems taip elgtis. Daugelis moterų slepia savo santykius šeimoje, ko pasekoje jos ir kenčia. Arba turi mokintis valdyti situaciją, keičiant save (o ne kitus) arba prisipažinti, kad esi visiška bejėgė. Tik tuomet galėsi keisti savo gyvenimą. lilith rutai 2010 gegužės 23 d. 13:03:53 o gal tikrai palikit ta vyra? esu girdejusi daug atsiliepimu, kad amerikieciai vyrai geri sutuoktiniai. na ir kas, kad vyras pasikeite, negi Jus nenorit jam uz visa ta kancia atsikersyti? galiu lazintis, kad Jusu gyvenimas su amerikieciu vyru butu daug kokybiskesnis, nes lietuviai priprate, kad jiems patarnautu. ruta 2010 gegužės 23 d. 00:30:10 o as turejau pakeisti saly,kad pakeisciau Save.Lietuvoj,vistiek moteris yra -nevisavarte.Lietuvoj mokinaus universitete pries 7 metus ir man buvo apie 34 metus,man visi griopiokai i akis nesakydavo, nes buvo daug jaunesni,bet sirdy jauciau-ka Tu sene cia darai.Taip ir su vyru bijojau ,kad nepaliktu,o ka as darysiu su dviem vaikais,net nera sansu kazka susirasti:darba ar kita vyra. Vyras musdavo kaip obuoly ir pavydedavo ziauriai,sekdavo kas minute,visalaika tel.praziuredavo,vaziuodavo i univ.ir i darba,kiekviena min skaiciuodavo,o svarbiausia -nieko ,net nebuvo.Minciu blogu neturedavau,nes mylejau -seima.Islosiau zalia korta ir isvaziavau i amerika su seima.Po puse metu jau norejau palikti vyra,supratau,kad jau nebusiu ta -uzspausta moteis,kuri bijo,kad vyras ,tik nepaliktu ar primustuPradzioj bande musti,bet cia ne ta salis ,kad mustum moteri .p o metu pasakiau,kad iseinu,patikekit ,kaip jis pasikeite,rankos niekada jau nekelia,dabar padeti as valdau ,o ne Jis.Kalta visuomene,as skaitau,pas mus labai skiriasi poziuris i gyvenima nuo kitu saliu.Pas moteris,tai tarnaite,vaiku motina,darbininke ir dar verge,nes musu daud ,o vyru- trukumas.Tai tie vyrai ir karaliauja,nes i tavo vieta -3.As esu laiminga .kad isvaziavau is Lietuvos. Aga 2010 gegužės 22 d. 23:43:35 O baisiausia, kad viskas ateina is visuomene ir abejingumas, ir skatinimas kenteti. Juk pacios motinos turetu savo sunums ugdyti pagarba kitiems zmonems, o dukterims meile ir pagarba sau pacioms. Be to, toks spaudimas kuo greiciau isteketi arba kad tik istekejusios yra pilnavertes (bile tik uz vyro) nieko gero neduoda. Turejau skaudzia pamoka (na gal ne tokia kaip cia aprasoma), bet supratau, kad norint buti laimingai reikia buti truputi savanaudei. Jei matai kad vyras taves nemyli, negerbia, zemina ar nors karta pakele ranka, reik nedelsian begti ir kuo toliau. Juk viena moteris gali daug pasiekti - ir save islaikyti, ir vaikus uzauginti, ir graziai, ramiai gyventi... Ech... , moterys, daugiau drasos, juk jei kentesit niekas nesikeis ir vargu ar yra noras visa laika gyventi baimeje ir smurte... Isejus gal ir bus sunku, jausit nepritekliu, bet bent miegoti eisit su svaria galva. to joana 2010 gegužės 22 d. 16:01:22 Is kur sakai toks kvaitumas??? Tai nekvailumas, o paniska baime ir tau to nesuprasti, nes is tavo komentaro gali suprasti kad ko gero kai buvai maza neteko seimoje susidurti su smurtu ir nezmoniska baime, ta labai sunku kontroliuoti. Taip kad nereiketu teisti ir smerkti. Ir dar "butm su sveika gimda" - tamstos zodziai. apie ka tu kalbi????? Tiesiog negali nuo to apsisaugoti niekas. T 2010 gegužės 22 d. 14:44:30 Citata iš straipsnio: "Taip išgyvenom 14 metų." Na ir ko jus merginos prie visokių agresyvių pijokėlių kabinatės. Tegul vaikšto jie pakampiais ir smaukosi. Kai kartą prablaivės ir pamatys, kad jau 40 metų ir vis dar smaukosi, tai bet kokia mergina jiems bus karalienė. Aurelija 2010 gegužės 22 d. 12:59:35 Beje, gal kaltinančios turite pasiūlyti problemos sprendimą ? :) Aurelija 2010 gegužės 22 d. 12:58:37 Ir čia komentaruose mes, moterys smerkiame kitas moteris.... Štai kas baisiausia... O gyvenime juk visko būna, be to dukros ir sūnūs mūsų auga, o kaip jiems susiklostys šeimyninis gyvenimas dar neaišku. visos bedos prasideda nuo auklejimo seimoje 2010 gegužės 22 d. 12:13:23 Niekada nesuprasiu ir nepateisinsiu motinu, kurios kala i galva dukroms, kad reikia nesti savo kryziu. Sadomazochistes kazkokios. joana 2010 gegužės 22 d. 12:05:12 Nu ir kvaile, kitaip nepasakysi :) Sako vyras jos protingas, apsiskaites buvo. Koks protingas jei tesugebejo tik profesine baigti, koks protingas, jeigu net teisiu neturi??? Atvirai sakant, nepazistu ne vieno vyro, kuris siais laikais neturetu teisiu! Ir dar. Pati kalta, kad su tokiu gyveno, netgi kalta, kad jau patyrusi koks jis "geras" vyras dar ryzosi gimdyti antra vaika! Ir is kur toks moters kvailumas... Jau po pirmu vedybiniu metu reikejo skirtis, dabar tada turetu kita vyra, su juo antra vaika nuo, butu su sveika gimda ir laimingai gyventu seimynini gyvenima. Aurelija 2010 gegužės 22 d. 11:44:24 Vienas iš baisiausių dalykų- pačių mūsų bijojimas įvardinti problemą, nutylėjimas jos, nes esam išmokytos "nenešti šiukšlių iš namų"... baisu, kai prisiimi atsakomybę už alkoholiką, despotą ar kitą nesusipratusį priklausomąjį. Tikrų priežasčių nenori įvardinti net specialistai, apie tai garsiai nekalbama, o moteris arba dažniausiai kaltinama. Aplinkinių smerkimas- viena iš didžiausių mūsų baimių, ruošiantis "peršokti griovį". Tikriausiai viena iš didžiausių mano gyvenimo laimių, kad radau savyje jėgų prisipažinti, jog besirūpindama alkoholiku ir smurtautoju prarandu save, o juk aš gyvenu su juo tik tam, kad spręsčiau JO problemas, ir dar labiau bijočiau, ieškočiau pateisinimo jo kaltinimams ir skundams. Pagalba yra, reikia tik ryžtis jos paprašyti. Niekada nepamiršiu vienos psichologės man pasakytų žodžių: aš tau negaliu padėti (nes aš savas problemas neigiau, man problema buvo tik JO GIRTAVIMAS :) ) Aišku, tokį dalyką išgirsti baisu, bet pradedi mastyti. Ir jau 2 metai aš skraidau, taip, vieną dieną sugalvojau "šokti per griovį" ( paprašyti pagalbos), nors turiu ir diplomą, kur įrašyta psichologijos dėstytojas:). Atsisukau į save, vaiką. Dabar aš GYVENU !!! Sunku, aišku vienai, tačiau po 20 metų esu laiminga:) Netūnokite, nesislėpkite, nebijokite apkalbų, ieškokite pagalbos, o ji tikrai yra. Dar vienas stereotipas, kad tik visai asocialios moterys negali išspresti alkoholizmo ir smurto problemos šeimoje, o diplomuotos- pačios tai išspręs- netiesa !!! Joms dar baisiau, nei mūsų išsilavinimas yra tai, kas mus šioje situacijoje žlugdo. Mielos moterys, pagalba yra, ieškokit jos, palaikykit viena kitą, kad vėl pradėtumėte džiaugtis gyvenimu ir galėtumėte skraidyti :) Girėnas 2010 gegužės 22 d. 09:27:40 Tai gali nuskambėti labai žiauriai, bet savo dukrai, kuriai 16 metų kalu į galvą vieną paprastą tiesą: stebuklų nebūna ir jei, neduok Dieve, atsitiks gyvenime taip, kad susipažins su žmogumi, kuris piktnaudžiauja alkoholiu, tegu bėga kuo toliau nuo jo, užgniaužiant visus savo jausmus. Meilė ir tikėjimas, kad viskas gali pasikeisti į gerą, yra tik saviapgaulė. Visą gyvenimą mūsų šeima kovojo su tėvo alkoholizmu, dabar tas pats su mano jaunėliu broliu. Mačiau, kaip po truputį geso juos mylinčių moterų viltys, jų pasiaukojimas - beprasmis. "Peršokus griovį", moteris sau suteiktų naujas galimybes. Ir kokia bebūtų baugi "pieva anapus griovio", ji visada pranoks dykvietę, kurią moteris palieka. v 2010 gegužės 21 d. 23:46:01 Moterys vyras tai ne vaikas.Vargti ,ji tai taisyti nereikia todel kad jis jau pilnametis.Labai gera patarle yra KOL SAULE ISAUS RASA AKIS ISGRAUS,Tos kurios laukia kada jis susipras o gal pasikeis nepastebi kad jos negyvena savo gyvenimo tai tik laiko svaistymas ir tik atsisukus atgal tai supranti.Tik pats zmogus noredamas pasikeisti pasikeicia o laukimas saves apgaudinejimas.GYVENIMAS TIK VIENAS TAI SVARBIAUSIA. Išsiskyriau 2010 gegužės 21 d. 19:01:35 O ar žinote, kodėl aš išsiskyriau? Vyras "nerūkė, negėrė, pas panas nėjo". Jis tiesiog dešimt metų nevedė manęs. Gimė du vaikai. Juos labai mylėjo, bet vesti niekaip nesusiruošdavo. Iš pradžių jis turėjo "užsidirbti pinigų padorioms vestuvėms". Bet kai pastojau trečią kartą, o jis vis tiek atidėliojo vedybas, supratau, kad to niekad nebebus. Persileidau. PaKaip reikiant pyktis pradėjom gal po 5 metų. Ištempiau dešimt. Pabaigoj jis pasakė: "matai, tai ir nebuvo prasmės tuoktis". Manau, kad vestuvės būtų išgelbėję mūsų šeimą. Mes tikome vienas kitam. Visi pykčiai kilo dėl to, kad jaučiausi žeminama tokios padėties. Beje, kai susipažinom, jis buvo jau 39, o aš 35 metų. h 2010 gegužės 21 d. 16:54:03 AS NESUPRANTU MOTERU.UZ KA GALIMA MYLETI GIRTUOKLI IR DAR VAIKU SU JUO TURETI? O PASKUI KANKINTIS,BET VISTIEK GAILETIS SAVES IR VYRO. Gabi 2010 gegužės 21 d. 14:37:33 Na ką gi...Tikros lietuviškos krikščioniškos šeimos.Ne "sugyventiniai" kokie.Ir ne gėjai...Ach,tas šventas žodis "Šeima" :)Nesuprantu,kas nepatinka??? :) La 2010 gegužės 21 d. 14:11:37 Tikrai labai sunku ką nors išmintingai komentuoti, nes kiekvienas gyvenimas, kiekvienas žmogus turi savitą esybę. Gyvenimą kuriame mes patys, už mus niekas negali nuspręsti kaip turime elgtis. Ir tai pačiai Ingai galbūt tik po 14 metų atėjo tas laikas, kai pradėjo ir kitaip mąstyti, pradėti matyti kitaip nei anksčiau. Yra toks dalykas, kad reikia mokėti išlaukti ir tuomet arba labai viskas pasikeičia, arba atsitrauk. Moteris nuo seno yra šeimos židinio kurstytoja ir saugotoja, ir tai jau iš prigimties ji atiduoda duoklę šeimai. Ir būtų neprotinga tokią moterį niekinti, kad ji taikstėsi su tokia šeimos idilija. Žinoma neginu šios moters, nes ji neturėjo žinių apie baimę, melą. Ji bijojo savęs (o ne vyro), nepažino savęs, kas ją ir privertė kantriai nešti užsidėtą naštą. Ir pasaulyje yra begalės tokių moterų. Tik kai gyvenimas rodos nebetenka prasmės, va tada pradedi ieškoti prasmės... Ir patarčiau visoms pradėti nuo savęs, patikėkite tai veikia. Rašau ne šiaip, turiu tame gerą patirtį. jurgita 2010 gegužės 21 d. 13:55:26 saunuole, kad radai savyje stiprybes , as uz tave visu 100 % ! Stiprybes tau ir sekmes tolesniame gyvenime x |
||||
   
|
Moterų informacijos centras/Women's Issues Information centre
