moteris.lt - naujienos

Laukdama savo pašnekovės „Motinos ir vaiko" pensione, netikėtai sužinau, kad ji persigalvojo ir nebenori kalbėti. Pavyksta ją įkalbėti tik prižadėjus išsaugoti visišką privatumą. Galop ji pasirodo - šviesaus, atviro, šilto veido jauna moteris vedina dvejų metų dukrele žydromis angeliuko akimis ir šviesiomis garbanėlėmis. Ji nesako savo tikro vardo, o netyčia ištarusi buvusiojo, pareikalauja surasti tą vietą diktofone ir ją ištrinti. Akivaizdu, kad yra ne juokais įbauginta ir mokosi iš naujo pasitikėti žmonėmis ir savimi.

Orinta (pavadinkim ją taip) beveik prieš dvejus metus šaltą žiemos naktį sėdėjo mašinoje, stovinčioje ant skardžio krašto, ir laikė rankose trijų mėnesių dukrelę, susuptą į šiltą apklotą. Tąsyk Orinta svarstė - spausti greičio pedalą ir lėkti visu greičiu žemyn ar leistis ieškoti dukrai naujų tėvų. Ji buvo įsitikinusi, kad niekada nebus savo dukrai tokia mama, kokia turėtų būti.

Šiandien sunku tuo patikėti, stebint kaip linksmai čiauška jos dukrelė, kaip taisyklingai taria net sudėtingiausius žodžius ir netgi bando dainuoti anglišką dainelę, kurią išmoko anglų kalbos pamokėlėse. Jų ryšys atrodo sklidinas meilės ir pasitikėjimo.

Orintos kelias iki tos nakties ant skardžio buvo ilgas ir sklidinas psichologinio teroro. Ir nors tą terorą galėtume priskirti smurto šeimoje kategorijai, vyras bent jau iš pradžių atliko veikiau pasyvų vaidmenį. Kartais toks pasyvumas gali sužaloti labiau nei atvira agresija.

Netyčinis persileidimas?

„Tai buvo nesibaigiantis psichologinis spaudimas, - pradeda Orinta. - Bet ne tiek iš vyro, kiek iš jo artimųjų pusės. Vyras buvo pernelyg silpnas ir bevalis žmogus, kad galėtų tam pasipriešinti ir mane apginti. Jis pats yra savo despotiškos motinos auka.

Kai su juo susipažinau, man patiko tai, kad jis buvo stebėtinai, gal net moteriškai švelnus. Mokėjo išklausyti, paguosti, nuraminti, buvo labai atidus. Už jo ištekėjau būdama 20-ies, padraugavusi vos 8 mėnesius. Po santuokos mes apsigyvenome pas jo tėvus. Jokio privatumo neturėjome - galėdavai stovėti vos prisidengusi rankšluosčiu, o anyta be jokio beldimo įsiveržusi į mūsų kambarį, darė jame, ką norėjo.

Netrukus pastojau. Abu tuo labai džiaugėmės. Mes mylėjome vienas kitą, abu dirbome, turėjom stogą virš galvos - jokių kliūčių gimdyti nebuvo. Nusprendėm šia džiugia naujiena pasidalinti su seneliais. Ir tuomet išgirdome, kad mano anyta dar nepasirengusi tapti močiute, o aš per jauna būti mama, todėl geriausia būtų šią „problemą" išspręsti išgėrus savaiminį abortą sukeliančių vaistų. Kiekvieną vakarą girdėdavau, kaip mano vyro tėvai pasikvietę jį garsiai auklėdavo, kad mums dar anksti turėti vaikų, kad aš nesugebėsiu būti gera mama ir t. t. Tyčia užsisėdėdavau darbe, kad grįžus nereikėtų kaskart klausytis reikalavimo atsikratyti kūdikio. Bet aš laikiausi tvirtai, o mano vyras tuomet dar buvo mano pusėje. Po poros mėnesių persileidau..."

Orinta kurį laiką tyli, tramdydama ašaras - tas 10 metų senumo įvykis ją tebeskaudina taip, tarsi tai būtų nutikę vakar. Ar ji dėl to, kas įvyko, kaltina psichologinę aplinką? „Tai, be jokios abejonės, padarė įtaką, - pagaliau nusiraminusi tvirtai taria. - Bet gal ir ne tik tai... Galite laikyti mane paranoike, bet kas galėtų paneigti galimybę, kad anyta įbėrė man tų vaistų į maistą? Juk mes nuolat valgydavome kartu."

Anyta marčios namuose tvarkėsi it savo

Po šio įvykio jaunoji šeima išėjo iš uošvių namų, bet apsigyveno netoli, tad kontrolė ir anytos kišimasis nesiliovė. Ji kone kasdien ateidavo pietauti pas savo sūnų. Orintai išvykus, pertvarkydavo namus ir lentynas savo nuožiūra. Perkasdavo lysves jos sode. Vos tik pajutusi, kad sūnaus kantrybė senka ir jis ima tolti nuo savo mamytės, anyta imdavo „mirti", alpti, kviesdavo gydytojus, ir vėl pririšdavo jį prie savęs. Jei Orintos vyras ir bandydavo paprašyti mamos nesikišti, ši tik numodavo į jį ranka kaip į silpną bejėgį kūdikėlį: „Na, ką tu gali suprasti..." Todėl ilgainiui, kaip ir dauguma vyrų, patekusių į tokią situaciją, jis pradėjo laikytis nuošalėje - dingdavo iš „mūšio lauko", numykęs: „Tai jūs čia pačios išsiaiškinkite..."

Vieną rytą atsibudę Orinta su vyru pasigedo savo... šuns. Uošviai prisipažino nusprendę, jog tas šuo jaunai šeimai nereikalingas. Todėl, kol šie miegojo, ramiai jį paėmė ir kažkur pradangino. Vyras reagavo pasyviai, kaip visada: ai, nėra ir nereikia. „Tu nesupranti - anuomet jiems nereikėjo mūsų negimusio kūdikio, šiandien - šuns, o rytoj gal lieps atsikratyti manimi?" - niršo Orinta.

Nėštumas pablogino poros santykius

Po pirmojo persileidimo Orinta ilgai negalėjo susilaukti vaikų. Todėl kai praėjus 8 metams netikėtai pastojo, negalėjo suvaldyti džiaugsmo. Bet vyras šįsyk nesidžiaugė. „Paklausiau jo, ar jis nori to vaiko? Jis atsakė, kad viskas gerai, gali gimdyti. Be didelio entuziazmo. Gal mamos kalbos buvo užnuodijusios jo smegenis, ir jis tikrai ėmė tikėti, kad esu niekam tikusi ir nesugebėsiu būti gera mama, gal tiesiog įprato pats būti vaiku, aplink kurį šokinėja iškart dvi moterys - kam jam ta konkurencija. Aš turėjau būti jų šeimos tarnaitė - viskas išskalbta, paduota, pagaminta. "Orinta iš tiesų pamažu užsivertė sau ant sprando daugybę ne tik bendrų, bet ir asmeninių vyro rūpesčių. Reikia sutaisyti duris - imdavo plaktuką pati, o vyras tuo metu negali atsitraukti nuo kompiuterinių žaidimų. Vyras vairuodamas atsitrenkė į jos mašiną - skambina policijai ir sako, kad tai ji įvažiavo sukdamasi atbulomis. Jei kur nors vėluodavo dėl jo kaltės, jis visada suversdavo kaltę žmonai. Net kai vyrui kildavo problemų su savo klientais, Orinta apsimetusi jo įmonės darbuotoja (po vedybų ji pasiliko savo pavardę, tad niekas neįtarė, kad tai žmona) eidavo su jais pasikalbėti - pasitikti pirmosios ugnies ir ją užgesinti. To ji nelaikė išnaudojimu - tiesiog normalia savo, kaip žmonos, pareiga.

Orintos nėštumas šlyjančius santykius dar labiau pablogino - vyras vis ilgiau užtrukdavo darbe, vis daugiau laiko leisdavo su draugais, paskui negrįždavo ir naktimis. „Nujaučiau, kad atsirado kita moteris. Jis turėjo tokį išsiskyrusį šaunų giminaitį, nuolat apsuptą moterų, kuris ėmėsi mokyti mano vyrą „vyriškumo". „Tai tu ką, nežinai, kaip su boba tvarkytis? Pasidirbo kažkur vaiką, o dabar kažkokias teises reiškia?" Ir ką - mano tylenis, atsargus vyrelis pradėjo virsti tikru „ereliu" - kai turi tiek palaikymo iš visų pusių, tai tampa visai nesudėtinga. Pradėjo kelti balsą, šaipytis. Siūlydavo nešdintis iš namų, jei kas nepatinka."

Vaikas - kaip rakštis

Dukros gimimas tiek anytai, tiek mergaitės tėvui išspaudė ašaras. Orinta jas vadina krokodilo ašaromis. Vyras matyt nusiminė, kad jo karaliavimas namuose bus apribotas, o anyta sielvartingai pareiškė: „Kaip džiaugiuosi, kad ji sveika. Bijojau, kad tikrai pagimdysi dauną." Šie žodžiai Orintą pribloškė. Paskui prasidėjo panašumų tarp mergaitės ir visų Orintai artimų vyrų ieškojimas. Motyvas, kad mergaitė - ne jos sūnaus dukra, skambėdavo dažnai, nors ji, anot Orintos, kaip iš akies lietas tėtis. Bet labiausiai Orintą skaudino jos vyro nemeilė vaikui - kiek sykių užtiko jį, bepurtantį verkiančią mergaitę ir šaukiantį ant jos, kad užsičiauptų... Paliktas prižiūrėti mergaitės, palikdavo ją vieną, ji yra nukritusi nuo lovos. „Tai pasiimk ją į dantis ir nešiokis!" - pareikšdavo. Vieną dieną jiedu su anyta sumąstė, kad už komunalines paslaugas Orinta turėtų mokėti dvigubai daugiau nei jos vyras - juk jos su dukra dviese, o jis vienas! Negana to, pradėjo vakarais rengti namuose pasilinksminimus. „Kaskart, kai pareikšdavau priekaištus, imdavo iš manęs tyčiotis: „Gal tau vaidenasi? Tau gi su psichika negerai. Važiuok pasigydyk." Tą pačią giesmelę pradėjo giedoti ir jo motina: „Iš kur tu tai ištraukei? Aš to nesakiau. Vargšelė, tau tikrai su galva negerai..." Tas laikotarpis Orintai buvo tikrai sunkus: „Dukrelė nerami, jokios pagalbos, vien spaudimas iš visų pusių, gyvenau tarsi transe. Pradėjau galvoti - gal tikrai esu beprotė? Gal aš, būdama tokia, keliu pavojų savo vaikui?" Būtent tuo metu Orinta ir atsidūrė ant minėtojo skardžio. Tačiau tai buvo lūžio taškas. „Žiūrėdama į miegančią dukrą pagalvojau - o kas jei ji liks neįgali? Arba praleis visą gyvenimą vaikų namuose? Nusprendžiau - kad ir kas nutiktų, ji turi būti laiminga. Privalau kovoti jei ne dėl savęs, tai dėl jos. Tą naktį mes prasėdėjom mašinoje vieno prekybos centro aikštelėje, o rytą grįžau tvirtai nusprendusi skirtis."

Pasiryžus skirtis - kalbos apie „nelaimingus atsitikimus"

Pradėjus kalbėti apie skyrybas spaudimas padidėjo. Vyras ir jo giminaitis tarsi juokaudami primindavo situacijas, kai nutikdavo įvairūs „nelaimingi atsitikimai"... Pasiūlydavo būti atsargiai. Kai dukrai suėjo pusė metų, Orinta išsikraustė. Bet grasinimai tęsėsi - vyras skambinėdavo ir klausinėdavo: „Tu dar gyva?" arba „Girdėjai, kaip Stankūnaitės seseriai nutiko? Norėtum sužinoti, kaip ji tuo metu jautėsi?" Kartais įjungdavo gedulingą muziką. „Bijojau. Ne tiek jo, kiek giminaičio, kuris turėjo ryšių su kriminaliniu pasauliu. Aš paramos neturėjau - esu iš tų žmonių, kurie nelinkę savo problemų užkrauti kitiems. Jo rėmėjų ratas augo - kai atvykau pasiimti likusių daiktų, jie buvo iškvietę net policiją, neva, kad sutramdytų mano priekabes, o pati kovingiausia buvo... jo naujoji draugė, iškart po mano išėjimo užėmusi mano vietą.

Labiausiai mane skaudino tas pasalūniškumas, veidmainystė. Jei abejoji, kad vaikas tavo, sakyk - būčiau sutikusi atlikti DNR tyrimus. Jei susiradai kitą moterį, prisipažink - būčiau jį paleidusi. Juk galima viską išspręsti garbingai, nežeminant kito žmogaus. Nežinau, ko jie siekė. Gal norėjo įbauginti, kad atsisakyčiau alimentų? Jiems iš dalies tai pavyko. Tvirčiau pasijutau tik persikrausčiusi iš nuomojamo buto į "Motinos ir vaiko" pensioną. Čia žingsnelis po žingsnelio tvarkausi savo reikalus, sužinau apie savo teises, stiprėju, bet svarbiausia - atgaunu pasitikėjimą, - Orintos akyse vėl pasirodo ašaros. - Pradedu tikėti, kad galiu būti visai gera mama."

Savo buvusį vyrą paskutinį kartą ji matė teisme, kai teisėsi dėl alimentų. Sako, pajutusi jam tik gailestį: „Jis atrodė tikrai nekaip - išsigandęs, susenęs, tirtančiomis rankomis, o šalia - naujoji jo žmona, tvirta, valdinga, visur besikišanti ir viskam vadovaujanti. Tikra jo mamytės kopija. Įsivaizduoju tarp kokių girnapusių jis yra dabar..."

******

Remiantis neoficialia nevyriausybinių organizacijų statistika, Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris. Ir tai ne vien smūgiai - smurtas gali būti ir emocinis, psichologinis ar seksualinis. Tačiau apie tai kalbama vos puse lūpų, laikoma šeimos reikalu ar asmenine problema.

Žurnalas „Moteris" ir tarptautinė kosmetikos ir tiesioginės prekybos kompanija AVON tęsia akciją, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šią skaudžią problemą, ir kviečia prisijungti visus, kurie jai neabejingi. Pirkdami specialius AVON gaminius - Moterų vienybės apyrankę ir kaklo papuošalą, galite solidarizuotis su smurtą kenčiančiomis moterimis. Visas pelnas, gautas už juos, bus skiriamas moterų informavimui ir pagalbai.

Bet pirmiausia mes norime išklausyti tas, kurios kenčia dėl smurto šeimoje. Jei jautiesi gniuždoma ir žeminama, jei manai, kad esi negerbiama, nuolat nuvertinama ar seksualiai išnaudojama, esi smurto auka. Pirmasis žingsnis - tai pripažinti. Antrasis - išdrįsti apie tai kalbėti. Ženk jį ir papasakok mums savo istoriją (ji gali būti anonimiška).

* Trumpai ją aprašyk ir atsiųsk adresu rasyk@moteris.lt. Nepamiršk nurodyti, kaip „Moters" žurnalistė galėtų su tavimi susisiekti, išklausyti istoriją ir įteikti AVON dovanėlę.

* Publikuotų istorijų herojėms taip pat suteiksime galimybę pasinaudoti nemokama specialistų (psichologų, teisininkų) konsultacija.

* Tos, kurios išdrįs kalbėtis atvirai, ne anonimiškai, galės pasinaudoti nemokama advokato pagalba.

* Taip pat galite siųsti teisinius ar kitokius klausimus, susijusius su smurtu, o mes rasime profesionalus, kurie į juos atsakys mūsų internetiniame puslapyje.

Patyrei prievartą? Reikalinga psichologo, teisininko konsultacija? Čia Tau nemokamai patars ir padės:

Moterų informacijos centras/Women's Issues Information centre