Dabartistai bėga nuo atsakomybės, planuotojai – nuo gyvenimo (5)

Kas bendra tarp parduotuves šluojančios pirkimo maniakės, lotoso poza susirangiusio budisto ir vaikino, stabdančio pakeleivines mašinas su lapu, ant kurio užrašyta kryptis „kur nors“? Visi jie yra dabartistai. Jūs neturite laiko nei susirangyti lotoso poza, nei keliauti autostopu, o į parduotuvę einate tik su pirkinių sąrašu, bet ar tikrai gyvenate prasmingiau nei jie?

Dabartistai mylisi mašinos bagažinėje, kur turėjo būti atsarginis ratas, pasistatę ant skardžio sofutę gėrisi saulėlydžiu, vilkėdami juokingus skafandrus neria į nežinomus vandenis ir nusispjovę į aplinkinių nuomonę maudosi fontane.

Dabartizmo sąvoką sukūrė reklama. O gal tiesiog genialiai užčiuopė tai, kuo jau seniai pulsuojame?.. Internete dabartistų puslapis turi beveik 60 tūkst. sekėjų, tačiau tai – tik lašas jūroje, nes jų yra kur kas daugiau.

Dabartizmas aprėpia viską – nuo vaiko kaprizų: „Noriu dabaaar!!!“ (juos reklaminiame vaizdo klipe atspindi pakvaišusi būgną mušanti beždžionėlė), iki siautulingos nesibaigiančios šventės. „Mes esame dabartistai. Ir tu esi vienas iš mūsų. Tu neklausi: „Kas, jeigu?..“ Sakai: „Kas dabar?“ Atidėlioji nebent atidėliojimą. Darai dabar, paskui galvoji. Tu nelauki švenčių, šventi dabar. Bagažinėje neturi atsarginio rato, nes dabar ir taip veža. Nes rytoj yra kitais metais, nes vėliau yra per vėlai. Nes dabar yra tik dabar. Skleisk dabar. Būk dabar. Dabar. Dabar. Dabar.“

Jų manifestas atrodo visai nekaltas, tačiau dauguma jį išgirdusiųjų kažkodėl susierzina. Gal todėl, kad jau žino, ką reiškia važinėti be atsarginio rato?

Išgyventi amžinybę

Visi esame patyrę dabarties palaimą. Kai sulaikome kvapą apstulbintos per naktį kieme pražydusios vyšnios grožio; kai nutirpstame iš malonumo glausdamos savo vaiką, rankytėmis apsivijusį mums apie kaklą, ar kai pasimylėjusios ilsimės padėjusios galvą mylimajam ant krūtinės. Tai akimirka, kai neplanuoji ateities ir nesikremti dėl praeities, kai laikas srūva per tave nežeisdamas ir negąsdindamas, o tu jautiesi tarsi ištirpusi erdvėje ir nori tik vieno – kad tai tęstųsi amžinai.

„Žmones visada domino ta akimirka, kurią jie gyvena, – sako filosofas Vytautas Rubavičius. – Tai ypatingas gyvenimo pilnatvės išgyvenimas, jo prasmės suvokimas. Sustabdyta akimirka tarsi paneigia laiką, leidžia būti čia ir kartu išeiti už buvimo ribų, pajusti amžinybės dvelksmą. Krikščionys tai junta kaip Dievo malonę, praktikuojantieji dzeną – kaip nirvaną ir pan. Žmonės tai gali išgyventi ir be religijos, atsidūrę tam tikrose kraštutinėse situacijose, tarkim, akistatoje su mirtimi.“

Žiūrint filosofiškai, dabar akimirka yra nesibaigianti, praeitis – tai, ko jau nebėra, o ateitis – tai, kas dar tik bus. Mes nuolat esame dabarties laike, tačiau kažkodėl palaimą jaučiame labai retai. „Žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad suvokia laiką, – sako psichologė Dovilė Jankauskienė. – Tai yra ir jo pažanga, ir tragedija. Nuo 7-erių metų jis pradeda suprasti, kad mirs. Ir kartu naiviai tikisi, kad tai ištiks visus, bet ne jį.“

Vienintelis būdas pabėgti nuo šio suvokimo – išjungti protą. „Sąmoningas bandymas sustabdyti laiką reikalauja daug pastangų, neretai sudėtingų dvasinių praktikų ar didelių sukrėtimų, todėl žmonės ieško lengvesnių būdų, – pastebi filosofas V. Rubavičius. – Vienas jų gali būti narkotikai, tačiau didžioji visuomenės dalis renkasi saugesnį ir legalesnį būdą – vartojimą.“