Brangioji, tau turbūt PMS! (11)

Nepasakokite vyrams apie savo ciklo ypatumus, nes viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus.

Vyrams išties labai rūpi, kaip mes jaučiamės ir kodėl. Bet vos tik sumanome paverkti jiems ant peties, jau kitą dieną viskas atsisuka prieš mus. Štai, tarkim, vakar. Diena darbe buvo pasiutusiai sunki. Pakeliui iš darbo dar užsukau į dukros tėvų susirinkimą mokykloje, užvežiau anytai receptų knygą, paėmiau sūnų iš karatė būrelio ir vos vilkdama kojas įžengiau pro duris.

Įžengiau ir vos neišsitiesiau aukštielninka, užkliuvusi už batų kaugės koridoriaus viduryje. Tiek to. Įeinu į vidų – kavos stalelis nukrautas murzinais puodeliais „Turėjom svečių, – paaiškina vyras, patogiai drybsantis prieš televizorių. – Be to, mieloji, kavos stalelis tam ir skirtas, kad ant jo būtų geriama kava.“ Išminčius.

Puodai – tušti. „Pamaniau, gal pakeliui užsuksi parduotuvę ir pati ką nors nupirksi...“ – maloniai paaiškina vis dar nesikeldamas nuo sofos. „Bet kas tau? Prastokai atrodai...“ – susirūpinęs priduria. Čia jau mano nervai neišlaiko. Išsižioju ilgam. Vakai išsislapsto savo kambariuose. Nenustodama rėkti grėsmingai artėju link vyro, spardydama išmėtytus jo drabužius, kuriais jis apdairiai iš anksto užsibarikadavo.

Santuokos pradžioje tokia šoko terapija veikdavo fantastiškai. Kokią savaitę po to namuose būdavo pakenčiama tvarka, o keptuvėjė – bent jau keptų bulvių. Tačiau dabar jis žvilgteri į kalendorių ir smeigia man į paširdžius: „Brangioji, tau ką – jau prasidėjo PMS?“

Nors PMS pirmąsyk buvo aprašytas lygiai prieš 80 metų, mūsų vyrai tik prieš kokį dešimtmetį pradėjo jį skirti nuo PVM. Ir nuo tada visa mūsų ginkluotė prarado galią. Labiausiai man gaila ašarų. Jei klykiančią moterį jie vadindavo tiesiog „isteriška boba“, tai prieš verkiančią būtybę tapdavo bejėgiai. Vienas mano pažįstamas netgi vedė po to, kai jo būsimoji apsipylė ašaromis.

O dabar? Pamatę veidu srūvančias ašaras, kurioms, jų manymu, atsirasti nebuvo jokių svarių priežasčių, vyrai diagnozuoja PMS ir ramia širdimi nusikrato bet kokios atsakomybės. O svarių priežasčių, anot jų, nebūna beveik niekada. Verkti galima, kai kas nors numiršta arba pralaimi mylima komanda. Visi kiti atvejai – tik hormonų siautėjimas. Neseniai girdėjau vieną politiką visai rimtai svarstant, esą moterys neturėtų užimti vadovaujamų pozicijų, nes maždaug savaitę per mėnesį jos tampa... nepakaltinamos.

Mano draugė tuo sumaniai naudojasi. Paskutinę savo ciklo savaitę ji leidžia sau išsakyti vyrui viską, ką apie jį mano, atsisako gaminti valgyti, drybso lovoje, ryja saldumynus ir verčia visus aplink vaikščioti pirštų galais. Neseniai ji dar sužinojo, kad kai kurios moterys kamuojamos PMS, tampa nenormaliai išlaidžios. Apdairiai pakišo tą straipsnį vyrui panosėn, o kitą dieną parlingavo namo su pilnais pirkinių krepšiais. Ir nors paprastai dėl draugės išlaidumo jos šykštokas vyras svaidydavosi žaibais, dabar tik tyliai urzgė kampe kaip išsigandęs šunytis, bet kąsti pabijojo.

Įdomiausia tai, kad tais laikais, kai niekas dar nekalbėjo apie PMS, mano draugė buvo visai normali moteris. Kiek bjauroko būdo, bet pakaltinama. Tačiau į viešumą išlindus tokiai lengvinančiai aplinkybei kaip PMS, visą savo bjaurumą ji legalizavo be jokių neigiamų pasekmių ir atsiprašinėjimų.

Gal išties tą PMS mes ne tik įpiršome vyrams, bet ir pačios įsikalbėjome? Toks savotiškas placebo efektas. Kita mano draugė, apimta PMS, tiesiog siautėdavo. Tomis dienomis ji net svečių nepriimdavo, nes jausdavosi klaikiai blogai tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kartą įsikalbėjome su ja apie tą nelemtą sindromą, ir aš supratau, kad ji painioja PMS su menstruacijomis. Depresija pramaišiui su isterija jai prasidėdavo sulig pirmąja mėnesinių diena – kaip tik tuomet, kai iš tiesų turėtų baigtis.