Savivertė
Įpratome tapatintis su einamomis pareigomis, pajamomis, socialiniu statusu - visu tuo, ką mums garantuoja darbas. Taigi, jei jo netekai, neliko ir tavęs? Mane kaskart suglumina žmonių, išgirdusių, kad esu bedarbė, reakcija - tarsi per kelias sekundes būčiau nudardėjusi nuo laiptų viršaus į pačią apačią. Kas nutiko? Juk tebesu tas pats žmogus - tokia pat intelektuali, išsilavinusi, turinti tą patį humoro jausmą, stilių, patirtį... Negi dėl to, kad šiuo metu mano profesiniame kelyje - pauzė, akimirksniu sumažėjo mano, kaip asmenybės, vertė?
Koks yra svarbus visuomeninis statusas, rodo faktas, kad pusė minėtų savižudžių - ne kasdienį skurdą kenčiantys vargšai, o vyrai, praradę nuosavą verslą. Ir tikrai, kuo aukščiau buvai užlipęs, tuo skaudžiau krenti. Tačiau krentantieji iš viršūnės, skirtingai nei tupintys apatinėse medžių šakose, turi galimybę pasinaudoti spyruoklės efektu ir, atsitrenkę į žemę, vėl pakilti gana aukštai. Patirtis, profesionalumas, ryšiai - visa tai niekur nedingsta. Tereikia išlaukti ir iškentėti tą nemalonų kritimo jausmą ir tą skausmingą trinktelėjimą. Ir aplinkinių kikenimą, kai tu, arogantiškai sūpavęsis ant aukščiausios šakos, staiga nusileidi ant sėdimosios. „Bijau eiti į gatvę, bijau kelti telefono ragelį, bijau skaityti elektroninį paštą. Norėčiau užmigti ir prabusti tik tada, kai visi bus mane pamiršę", - prisipažino kitados garsi, bet dabar bankrutavusi verslininkė.
Anot psichologės, tapatinimasis su socialiniu statusu yra priklausomybė, ir ji gerokai komplikuoja gyvenimą: neprestižinio darbo imtis nesinori, prestižinio nerandi, santaupos tirpsta, o tu vis giliau krenti į apatiją. „Brandus žmogus sugeba atskirti save nuo einamų pareigų ir nesijaučia pažemintas, jei tenka imtis mažiau kvalifikuoto darbo, kad išgyventų. Netgi sugeba tame darbe rasti pasitenkinimą. Štai vienas kino režisūrą baigęs vaikinas, įsidarbinęs barmenu, džiaugiasi, kad semiasi bendravimo su žmonėmis patirties, ir tikisi tą patirtį panaudoti vėliau kurdamas filmą", - sako ji. O krimstis dėl žmonių reakcijos apskritai kvaila. „Niekada neįtiksi visiems. Be abejo, atsiras tokių, kurie ims tavęs šalintis, žvelgs su gailesčiu ar netgi iš aukšto, gal apskritai liausis bendrauti, tačiau svarbu suvokti, kad tokia aplinkinių reakcija nieko nesako apie tave - ji rodo tik to žmogaus vertybes, požiūrį į darbą ir baimę to darbo netekti."
Valio, praradau darbą!
Kartais netekti darbo gali būti pozityvu. Ypač - pernelyg inertiškiems ir tiems, kurie jaučiasi iki ausų paskendę rutinoje, bet be postūmio iš šalies nesiryžta keistis. „Tai sukrečia, priverčia stabtelėti, apmąstyti, kas svarbu, ką iš tiesų norėtum daryti", - sako psichologė. Nuolatiniai siūlymai atsigręžti į amžinąsias vertybes daugelį erzina. Tie, kuriems tos vertybės buvo svarbios, ir dirbdami rasdavo joms laiko, o karjeristus bendravimas su šeima ir draugais guodžia nebent pirmą mėnesį. Vargu ar buvusi vadovė jausis puikiai šluostinėdama dulkes ir kepdama šeimai pyragus. Nedarbas trokštantiesiems veiklos - geras laikas pamąstyti: gal norisi dirbti visai ką kita? Jei tai, kas prarasta, vis dar atrodo geidžiama, verta savęs paklausti: „Kodėl netekau šio darbo?" Nekaltinant aplinkos, sąžiningai ieškant atsakymo - gal buvau pernelyg inertiškas, praradau kūrybingumą, nemoku prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių? Jei taip, atsiradusia pauze vertėtų pasinaudoti: galima mokytis, kelti kvalifikaciją. Bet kuriuo atveju svarbu judėti. Tikru išsigelbėjimu gali tapti savanoriškas darbas be jokio atlygio įvairiuose projektuose, pradedant gyvūnų globa, baigiant senelių slaugymu. 33-ejų metų Aurelija iš neturėjimo ką veikti sutiko dalyvauti vienos energetikos bendrovės paskelbtoje taupymo akcijoje. Du mėnesius šeima taupė elektros energiją, junginėjo lemputes, skaičiavo kilovatvalandes, o savo įspūdžius kasdien aprašinėjo populiariame portale. „Kai, projektui pasibaigus, buvome apdovanoti kukliais čekiais apsipirkti viename prekybos centre, pasijutau truputį išnaudota, - sako Aurelija. - Tačiau po pusmečio netikėtai sulaukiau skambučio: ta bendrovė pasiūlė dirbti jų atstove spaudai."
25-erių grafikė Laura, netekusi užsakymų, mėgino įsidarbinti mokykloje. Nepavyko - konkuruojant su kitomis kandidatėmis pritrūko pedagoginės patirties. Tada keliose mokyklose ji pasisiūlė vesti dailės būrelius. Nemokamai. „Vis įdomiau, nei gulėti ant sofos ir graužtis", - sako ji. Netrukus sulaukė įvertinimo - kai viena mokytoja išėjo dekretinių atostogų, direktorė iškart pasiūlė šią vietą Laurai.
Visuomeninis darbas turi daugybę pliusų: padeda plėsti ryšių tinklą, suteikia patirties ir papuošia gyvenimo aprašymą labiau nei didelė balta dėmė. Psichologiškai leidžia nenuvertinti savęs, pasijusti reikalingam. Be to, rūpinantis kitais, lieka mažiau laiko savigailai. Žiūrint filosofiškai, tokia veikla įsuka amžinąjį energijos apytakos ratą, kai, norint gauti, svarbu ir duoti.
Rojaus obuoliukai
Pabaigoje - skani ir įkvepianti istorija apie tai, kad net ir per ekonominę krizę galima išdrįsti atsisakyti nepatinkančio darbo, susirasti naujos veiklos ir netgi padaryti ją pelningą neinvestuojant beprotiškų lėšų ir neišnaudojant žmonių.
Ekologiškų produktų krautuvėlėje „Rojaus sodas" kvepia rūkytu skilandžiu ir levandų arbata. 28-erių Birutė Drungilienė - viena jos savininkių - iš tolo spinduliuoja nuoširdumu ir džiaugsmu: parduotuvė atidaryta vos prieš porą mėnesių, o jau dabar sekasi geriau, nei tikėjosi. Anot Birutės, krizė kaip tik yra puikus laikas imtis verslo: lengviau rasti darbuotojų, gerokai pigiau įsirengti patalpas, be to, nereikia mąstyti apie naujo darbo paieškas.
„Nesuprantu žmonių, kurie guli ant lovos ir laukia manos iš dangaus, - sako ji. - Gali nutarti: tarkim, metus misiu kruopomis, bet per tą laiką pamėginsiu ką nors padaryti. Kai judi, pamažu atsiveria keliai." Birutė neslepia, kad faktiškai nė vienas žmogus jos sumanymo nepalaikė - skeptiškai vertino ir sutuoktinis, ir būsimieji partneriai, net verslo konsultantai nesutiko paskaičiuoti, kokio pelno galima tikėtis, ką verta pirkti. Tačiau ji ir verslo partnerė Irma vis tiek nepasidavė. Pradinis kapitalas? Moterys į šį verslą investavo vos po 20 tūkst. litų. Labai daug padėjo draugai: vieni kūrė interjerą, kiti pasirūpino pranešimais spaudai, o Birutė jiems atsilygina produktais. Idėja? Nauja nebent tuo, kad parduotuvėje prekiaujama tik produktais iš lietuviškų ekologinių ūkių, jokio importo. Moteris neneigia, kad galima neblogai uždirbti ir labiau orientuojantis į rinką nei į asmeninius pomėgius, bet ji norėjo, kad darbas teiktų ir malonumą. Apie savo verslą Birutė svajojo jau nuo 16 metų. Baigė teisės studijas, kelerius metus dirbo samdomą darbą, bet, sulaukusi vos 23-ejų, pasiėmė paskolą ir atidarė prekės ženklo „Triumph" parduotuvėlę. Netrukus jų buvo keturios, bet... „Pamačiusi, kad šis verslas stringa, pardaviau ir ėmiausi kito, - ramiai sako Birutė. - Be to, pavargau nuo tokio darbo, kuriame nebegali sukurti nieko nauja." Kalbantis su ja, neapleidžia mintis, kad sėkmę lėmė kai kas daugiau nei lankstumas ir drąsa keistis. „Bendravimas, - sako Birutė. - Tai svarbiausia. Mes ne pirmos siūlėme ūkininkams bendradarbiauti, bet jie vis nesutikdavo. Kai kurie verslininkai klaidingai įsivaizduoja, kad pinigai atveria visus kelius. Kaimo žmonės mieliau parduos produkciją tam, su kuriuo užsimezgė šiltesnis ryšys, kurio vertybės sutampa su jų." Tokiu pat abipusiu pagarbos jausmu grįsti ir Birutės santykiai su darbuotojais: „Nė vienam nesu mokėjusi minimalios algos. Žmogus turi uždirbti tiek, kad galėtų patenkinti ne tik būtiniausius poreikius. Ir atlygį turi gauti laiku, kad nebūtų priverstas maldauti to, kas jam teisėtai priklauso. Trumparegiška manyti, kad gali sutaupyti darbuotojų sąskaita. Tai grįžta bumerangu. Tikiu, kad versle, kaip ir visur kitur, negali gauti daugiau, nei pats duodi."
Tiek fizinė, tiek dvasinė energija paklūsta tiems patiems tvermės dėsniams: kuo daugiau jos skleidi, tuo didesnė tikimybė, kad, užvėrus duris, atsivers langas. Gal tas langas net bus platesnis nei durys. O gal toks siauras, jog ropšdamasis pro jį nusibrozdinsi kelius ir alkūnes. Gyvenimas yra žaidimas, o darbas - tik vienas jo kauliukų. Net jei rizikuoji išridenti vos vienetą, žaisti vis tiek įdomiau, nei sustingus iš baimės laukti, kol prasmegsi smauglio gerklėje.
