Iš darbo išėjau pati. Nutariau, kad didelės atsakomybės, kvalifikacijos ir jėgų reikalaujančios pareigos už minimalią algą žemina kur kas labiau nei tokio pat dydžio bedarbio pašalpa. Kadangi dirbau be pertraukų bemaž 20 metų, nedarbą šiek tiek idealizavau - net savotiškai mėgavausi mintimi, kaip pagaliau, ištrūkusi iš „žiurkių lenktynių", galėsiu daugiau laiko skirti sau, šeimai, draugams, poilsiui. Svajojau apie naujas galimybes ir būsimus pokyčius, tikėjau, kad nemaža mano profesinė patirtis be didelių pastangų netrukus atvers naujas duris. Todėl į darbo biržą įžengiau aukštai iškelta galva. Į mane susmigo daugybė žvilgsnių. Ilgu koridoriumi elegantiškais aukštakulniais beveik mirtinoje tyloje kaukšėdama man skirtojo kabineto link jaučiausi panašiai, kaip kažkada užėjusi į onkologijos dispanserį. Kai nevilties pritvinkusi atmosfera pasigauna tave savo čiuptuvais ir neleidžia įsikibti vilties, kad esi išskirtinė, kad tavęs tai neliečia. Ir visai nesvarbu, iš kokio aukščio kritai, - dabar esi ties nulio zona, kaip ir visi čia esantieji.
Kritusiuosius iš didesnio aukščio atpažinti lengva - jie eina nesižvalgydami į šalis, aukštai iškelta galva, vengdami akių kontakto su kitais „pasmerktaisiais", visa savo esybe bylodami: „Aš čia - visai atsitiktinai ir tik trumpam." Tik darbo birža nėra ta vieta, kur verta dirbtinai pakelti smakrą ir atlošti pečius, kad neatrodytum sugniuždytas. Tai daryti teks atsidūrus už jos sienų - visuomenėje, kuriai žodis „bedarbis" vis dar skamba panašiai kaip „raupsuotasis".
Išdrįskime atsiriboti nuo visų stereotipų, baimių ir pamėginkime objektyviai įvertinti, ką mums reiškia darbas, kas nutiks jo netekus ir kaip galime visa tai kompensuoti.
Išmoktas bejėgiškumas
Naujausios apklausos rodo, kad net tokioje ekonomiškai stabilioje šalyje kaip Vokietija baimė netekti darbo yra visų baimių lyderė - nei mylimojo neištikimybė, nei teroristai, nei ligos daugumos apklaustųjų negąsdina labiau. Lietuvoje ši baimė tapusi kone siaubu. Lengva valdyti ir išnaudoti tokią tirtančiais triušiukais virtusią minią. Savigarba? O kas tai yra? Ar ją galima užsitepti ant duonos? „Džiaukis, kad apskritai turi darbą!" - argumentuojama, kai nusižeminęs paprašai bent jau laiku sumokėti atlyginimą. Niurzgėti dėl viršvalandžių ar prašyti geresnių darbo sąlygų šiomis dienomis galėtų nebent nevisprotis. Susidaro įspūdis, kad darbas pats savaime tapo tokia vertybe, jog net nebesvarbu, koks jis. Per pastaruosius metus net 10 spaudoje aprašytų savižudybių Lietuvoje motyvas - aiškus: darbo praradimas. Kai kurios istorijos tiesiog paradoksalios. Štai neseniai mėginęs nusižudyti klaipėdietis nesugniužo penkis mėnesius laukdamas vėluojančio atlyginimo. Tačiau žinia apie įmonės likvidavimą jam buvo kaip mirties nuosprendis. Taigi esmė - ne pinigai? „Darbas - ne tik pragyvenimo šaltinis, tai ir saugumo garantas, saviraiška. Jis užtikrina tam tikrą pastovumą, leidžia planuoti ateitį", - sako Vilniaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos Karjeros planavimo skyriaus vedėja psichologė Lolita Kuginienė. Darbas tampa savotišku inkaru, kuris neleidžia audroms blaškyti tavo gyvenimo laivo. Tačiau jei labai sureikšminsime, tas inkaras gali virsti ir akmeniu po kaklu. „Pernelyg įsikibę šito pastovumo, žmonės neretai už tai sumoka nemažą kainą", - perspėja psichologė.
„Joks save gerbiantis profesionalas nesutiks dirbti už tokį elgetišką atlyginimą!" - tvirtinau kalbėdamasi su naujais įmonės savininkais. Siūlytas atlygis net 4 kartus mažesnis už buvusį iki tol. „Jei nesutiks, pasiūlysim daugiau, bet jei žmogus sutinka dirbti už 100 litų, kodėl turėčiau mokėti keturis?" - ciniškai šyptelėjo viena vadovė. Siūlyti daugiau neprireikė - kad išsaugotų vietą, du trečdaliai darbuotojų ne tik sutiko dirbti už minimalią algą, bet ir ėmė konkuruoti tarpusavyje. Mes vis dar esame kaip stepių vilkai - norėdami išlikti, kovojame kiekvienas už save. Nors iš tikrųjų, burdamiesi į „bandas", galėtume ne tik išgyventi, bet ir gyventi neprarasdami orumo. Šalyse, kuriose stiprios solidarumo tradicijos, gerokai aktyvesnės ir profsąjungos, jos neleidžia paversti žmogaus bejėgiu sraigteliu.
Taip, darbdaviams irgi nelengva. Tačiau nemažai jų, net ir galinčių mokėti daugiau, mielai naudojasi krize. Lietuvoje atlyginimai šiuo metu yra sumažėję apie 20 proc., tad jei jums siūlo dirbti už gerokai mažesnį, galima įtarti, kad tapote išnaudojimo auka. Deja, net tada, kai alga sumažėja perpus, o krūvis išauga dvigubai, iš darbo išeiti nesiryžtame. Bijome, kad, vaikydamiesi jautį lankoj, prarasim žvirblį rankoj? O gal to jaučio lankoj jau nebepastebim? „Tai vadinama išmoktu bejėgiškumu, - sako psichologė. - Vieno eksperimento metu šuo, uždarytas narve, buvo veikiamas silpna elektros srove. Iš pradžių jis blaškėsi, stengėsi ištrūkti. Vėliau atsigulė ant grindų ir susitaikė su savo padėtimi. Nepajudėjo net tada, kai narvo durys buvo atvertos. Nieko baisaus, jei sutinki kurį laiką padirbėti mažiau kvalifikuotą darbą ar gauti mažesnį atlyginimą, bet pavojinga užstrigti per ilgai. Tai užkrečiama - apimti išmokto bejėgiškumo, mes ne tik patys bijome ką nors keisti, bet dar ir gąsdiname kitus. Be rizikos, be drąsos keistis, neįmanomas ne tik žmogaus, bet ir visuomenės vystymasis."
Gedėjimo etapai
Nesvarbu, ar suriaumojęs liūto balsu iš narvo ištrūkai pats, ar tave, inkščiantį ir nagais įsikibusį į virbus, iš ten vilkte išvilko, nusiteik tam, kad, praradus darbą, teks išgyventi tam tikrus gedėjimo etapus. „Žmogus turi žinoti, kad jį užplūs chaotiškos emocijos, - teigia Lolita Kuginienė. - Pirmiausia pyktis, kodėl aš?! Kalti tampa visi - kiaulė viršininkas, netikusi valdžia, padlaižiai kolegos ir t. t. Pyktį gali pakeisti baimė: o kas bus toliau, kaip išgyvensiu? Baimę - liūdesys, apatija. Šiuo etapu svarbu suprasti, kad tokios chaotiškos emocijos iškreipia realybės suvokimą, jas tiesiog išgyventi, neslopinti. Patarimas susiimti šiuo atveju gali būti žalingas. Užgniaužtas pyktis gali virsti depresija ar tapti kitų sunkių ligų priežastimi. Įpratęs šypsotis pro sukąstus dantis, vieną dieną supranti, kad nieko nebejauti - ne tik pykčio, skausmo, liūdesio, bet ir džiaugsmo. Viskas praranda prasmę. Kur nors eiti, ko nors ieškoti... Kam? Tai pavojinga būsena. Tik emocijoms nurimus, pradedama dairytis, kaip su tuo tvarkosi kiti žmonės, kas galėtų padėti, ko galėtum imtis. Ir tada pereinama į trečią etapą - svarstymus keičia veikla."
Kuo svarbesnis žmogaus gyvenime buvo darbas, tuo ilgiau užsitęsia pradiniai gedėjimo etapai. Lengviau, jei jis vertintas tik kaip pragyvenimo šaltinis. Kai nekeli didelių reikalavimų, kitą pragyvenimo šaltinį rasti lengviau. Tačiau jei darbas buvo gyvenime labai svarbus, jo netekti gerokai skausmingiau.
Pinigai
Visada verta pasiskaičiuoti, ar, netekus darbo, pinigų tikrai sumažės. Kartais laiku išeiti iš darbo net labiau apsimoka, nei tempti iki paskutinės minutės: jei įmonė atsidūrė ant bankroto ribos, pirmieji bent jau spėja gauti išeitines pašalpas. Kol kas maksimali bedarbio pašalpa Lietuvoje viršija 1000 litų „į rankas". Tyliai pagalvokite, kiek šiuo metu uždirbate. Tada atimkite į darbą važinėti sunaudojamo kuro, taip pat - pietų kavinėse, dalykinių pokalbių mobiliuoju telefonu, mokesčių už vaiko darželį, auklės paslaugų išlaidas... Gali paaiškėti, kad realiai jums liekanti suma neviršija bedarbio pašalpos ar netgi yra už ją mažesnė. 40-metė Vilija D. įmonėje, prekiaujančioje kanceliarinėmis prekėmis, buvo atsakinga už didmeninę prekybą. Jos alga priklausė nuo padarytų užsakymų ir dar prieš pusmetį atrodė visai solidi. Tačiau pastaruoju metu užsakymų nebėra. „Jau tris mėnesius vegetuoju, - sako ji. - Gaunu vos 600 litų per mėnesį, nors kasdien skambinu daugybei klientų, siunčiu komercinius pasiūlymus, apvažiavau kone visus Lietuvos miestus po kelis kartus. Dirbu daug, tačiau nei pinigų, nei pasitenkinimo darbu negaunu. Priešingai - baigiu įsivaryti menkavertiškumo kompleksą." Nepaisydama aplinkinių gąsdinimų ir raginimų saugoti vietą, ji ramiai ir išėjo iš darbo: „Pasinaudojau properša. Turėjau suskubti, kol dar nesumažinta, kaip žadėta, maksimali bedarbio pašalpa. Be to, jei su tokia juokinga alga delsiu dar kelis mėnesius, atlyginimo vidurkis gerokai sumažės, o su juo - ir pašalpos dydis."
Žmonės baiminasi, kad, norėdami išgyventi, bus priversti dirbti mažiau kvalifikuotą darbą. Bijo, kad, kartą nuleidę kartelę, nebegalės jos pakelti, kad būsimieji darbdaviai, išvydę buvusio vadovo gyvenimo aprašyme įrašą „taksi vairuotojas", nebenorės jo priimti. Psichologė L. Kuginienė ramina: „Galima imtis nepatinkančio darbo, kad galėtum išgyventi, tačiau svarbu nepamiršti tikrojo savo tikslo, rasti laiko ir jėgų svajonių darbo paieškoms."
