„Atleidau vyrui, užkrėtusiam mane ŽIV“ (7)

Anastasijai buvo vos 18 metų, kai ji susipažino su 10 metų vyresniu Kostia, didžiąja ir lemtingąja savo gyvenimo Meile.

Pranašingas sapnas
„Mes paprasčiausiai stovėdavome ir kalbėdavomės prie mano namų durų. Mums tiesiog be paliovos norėjosi kalbėtis. Dvejus metus slapta epizodiškai susitikinėjome. Jis buvo vedęs, – pasakoja Anastasija. – Tas žmogus turėjo kažką keistai patraukiančio. Močiutė davė savo buto raktus, kad galėtume susitikinėti. Meilė jau buvo manyje, bet pagaliau ją išlaisvinau.

 
Kartą jis pasakė: „Aš išvažiuoju.“ Stovėjome prie durų, ilgai negalėjau jo išleisti, o jis negalėjo išeiti. Primygtinai reikalavo nutraukti santykius, aš nesupratau, jis nieko neaiškino, tik maldavo viską užmiršti, sakė, kad daugiau taip negali, kaltino save visomis nuodėmėmis: „Mano mieloji mergaite, tu net neįsivaizduoji, koks niekšas prieš tave stovi, duok Dieve, kad viskas gerai baigtųsi.“

Liko tik tuštuma ir laukimas. Kiekvieną akimirką laukiau jo netikėtai, neplanuotai pasirodant, bandžiau skambinti, ieškoti. Kartą sapnavau keistą sapną, lyg būčiau stiklo dėžėje, susipainiojusi audekluose, žmonės, praeinantys pro stiklinį narvą, žvelgė į mane atsargiai, su nerimu, stengėsi manęs vengti, slėpėsi, kol galų gale dingo, aš likau viena dykumoje...“

Šokiruojanti tiesa
Prabėgus keletui savaičių po šio keisto sapno Anastasija susirgo, pakilo aukšta temperatūra, negalėjo nei gerti, nei valgyti, be paliovos miegojo ir jautė begalinį nuovargį. Tai truko ilgai.
Nuėjusi pas gydytoją ir atlikusi tyrimus, gavo siuntimą į AIDS centrą. „Vieną dieną mane pakvietė pas vyriausiąjį gydytoją. „Tu užsikrėtusi ŽIV“, – pasakė jis. Kai pasakė diagnozę, priėmiau ją netikėtai lengvai, kelias pirmas minutes netgi juokavau. Paskui ėmiau skaudžiai verkti, ne todėl, kad gailėjau savęs, o todėl, kad buvo gėda.

Kodėl aš? Šaukiau iš skausmo, sukosi galva. Jaučiau, kaip tarp manęs ir aplinkinių kyla tamsi siena... Girdėjau balsus, bet žmonių nemačiau, aš tuštumoje, dykumoje, kaip tame keistame sapne. Autobusu važiavau namo. Atrodė, kad visi mane stebi. Apie ką jie galvoja, visi šie žmonės? Jei žinotų, kad esu užsikrėtusi ŽIV, visi iškart bėgtų iš autobuso. „Kas toliau?“ – tvinksėjo galvoje vienintelė mintis.“

Iš pradžių Anastasija ieškojo priežasčių, kodėl likimas jai siuntė tokią ligą. Jausmų amplitudė buvo didžiulė – nuo juodžiausios nevilties iki beprotiško gyvenimo geismo. „Aš nepasiruošusi mirti. Visi džiaugsis, jaus, liūdės, mylės, nekęs, matys saulę, auklės vaikus, dirbs. O iš tavęs tai atimta.

Kaltinau savo pradingusį mylimąjį. Kokias teises žmogus turi į kito gyvenimą? Kaip drįso apie TAI žinojęs vyriškis manęs neapsaugoti? Jis pasmerkė mane mirčiai. Ar jo nekankina sąžinės priekaištai? Tas vyras blogesnis už žudiką maniaką, nes šis nesuvokia, ką daro, arba gali pasiteisinti liga. Jausmas, kad tave ne tik išdavė, bet ir pažemino. Tas žmogus neturėjo teisių į mano gyvenimą. Negi akimirkos malonumas vertas žmogaus gyvenimo?“