Ar visada reikia kovoti su liūdesiu ir depresija? (2)

Pasaulis atrodo toks nykus, kad net nesinori keltis iš lovos? Tai nereiškia, kad turite sukaupti valią ir kuo greičiau šokti ant kojų arba, atvirkščiai, – diagnozuoti sau depresiją.

„Tu liūdėt nebijok, nebijok liūdėt, nes tiktai liūdesy – sielos džiaugsmas“, – dainuoja Andrius Mamontovas. Mielai niūniuojame kartu su juo, tačiau vis rečiau įsiklausome į jo žodžius. Vos pajutę pirmuosius liūdesio, depresyvumo požymius, kimbame į tikrą kovą su savimi: stengiamės pažvalinti save įtaiga, kontrastiniu dušu, pozityviu mąstymu ir, prisipompavę dirbtinio optimizmo, su plačiausia šypsena veide tvirtu kareivišku žingsniu vėl žengiame į gyvenimą.

Mūsų kultūroje blogu tonu laikoma ne tik rodyti kitiems blogą nuotaiką, bet ir apskritai ją jausti. Tai siejame su valios stoka, dvasios išglebimu ir kitais neigiamais dalykais. Liūdesys pateisinamas tik tuomet, kai jį sukelia konkrečios priežastys – liga, netektis ar patirta nesėkmė.

Tačiau būna liūdesio ir be priežasties – kai iš šalies žiūrint viskas atrodo lyg ir neblogai, tačiau jautiesi tokia nelaiminga, kad norisi verkti. Tokiais atvejais paprastai diagnozuojame sau depresiją.

Nors lietuviams dar netapo įpročiu slopinti pirmuosius jos požymius vaistais, tačiau Vakarų pasaulyje, ypač – JAV, jau seniai kalbama, kad lazda, gydant liūdesį, gerokai perlenkta. Per pastaruosius 40 metų depresijos diagnozių padvigubėjo, o antidepresantų išrašoma net 4 kartus daugiau.

Nenuostabu, kad pastaruoju metu pasigirsta siūlymų atsitokėti ir priimti liūdesį kaip natūralią gyvenimo dalį. Nereikėtų to vertinti kaip riedėjimo žemyn, kurį būtina nedelsiant stabdyti.

Psichologas Joe Forgas iš Naujojo Pietų Velso universiteto teigia, kad liūdesys gali duoti labai daug naudos, todėl slopinti jį ne tik neverta, bet netgi nenaudinga. Anot jo, į liūdesį linkę žmonės yra puikūs pašnekovai, nes, skirtingai nei linksmuoliai, kurie mėgsta kalbėti tik apie save, liūdnieji pašnekovai geriau geba išklausyti kitus ir įsijausti į jų situaciją, jie yra labiau empatiški.

Tyrimai atlikti JK ir Olandijoje parodė, kad žmonės, išgyvenę depresiją, jaučiasi laimingesni nei iki jos. Vienoje ataskaitoje netgi daroma prielaida, kad depresiją išgyvenusios moterys gyvena ilgiau nei jos nepatyrusios. Daktaras Paul Keedwell knygoje „How Sadness Survived“ teigia, kad liūdni išgyvenimai apsaugo mus nuo streso, kurį sukelia nerealūs sau keliami lūkesčiai.

„Chroniški“ optimistai paprastai labai daug tikisi ne tik iš gyvenimo, bet ir iš savęs – jie nori būti tobuli visose gyvenimo srityse. Depresija gali sureguliuoti lūkesčius, priartindama juos prie realybės, ji išmoko nuolankumo, padeda priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Anot daktaro, depresija neretai padeda žmonėms pakeisti savo gyvenimo kelią, atsisakyti įtempto darbo, traumuojančių santykių.

Knygoje taip pat teigiama, kad liūdesys didina kūrybiškumą. „Geriausius kūrinius sukuria žmonės, stovintys tamsoje, nes iš ten geriau matosi kontrastas tarp šviesos ir šešėlių“, – teigia Paul Keedwell.

Aišku, specialistai neabejoja, kad reikėtų atskirti periodinį liūdesį nuo sekinančios ligos. Kaip neverta pulti gydyti kiekvieno nelaimingumo, taip ir nederėtų ignoruoti itin sunkių, ilgai užsitęsusių būsenų.