Ar sakyti draugei, kad jos vyras neištikimas?

Anądien mačiau draugės vyrą, pietaujantį su įspūdinga ilgaplauke brunete. Tai tikrai negalėjo būti mano draugė, nes ji yra trumpaplaukė neįspūdinga blondinė. Dabar sprendžiu dilemą – sakyti ar nesakyti draugei, ką aš mačiau?

Jau matau, kaip visos solidarumo kupinos ima šaukti: „Aišku, sakyk!” Mano draugė irgi yra tvirtai pareiškusi, kad tokiais atvejais ji norėtų žinoti tiesą ir labai supyktų, jei nuslėpčiau nuo jos tokius dalykus. Bet aš labai abejoju, ar ta tiesa apie jos tiesos meilę iš tiesų yra tiesa. Mat pažįstu draugę jau 20 metų ir žinau, kad ji nori girdėti tik tą tiesą, kuri jai patinka, o visa kita mieliau priskirtų melo kategorijai. Todėl šį kartą aš nuraminsiu savo sąžinę ir padarysiu prielaidą, kad ta įspūdinga brunetė viso labo tėra klientė ar tolima draugės vyro giminaitė ir prabilusi apie tai tik sukelsiu bereikalingų abejonių, kurios išklibins jų tvirtos santuokos pamatus. Ar turiu teisę griauti tai, ką ne pati stačiau?

Jei vis dar laikote mane niekinga prisitaikėle, kuri vardan šventos ramybės pamina svarbiausius draugystės principus, paklausykite istorijos, susijusios su šita pačia mano drauge. Iš tiesų jai baisiai nesiseka su vyrais. Šita santuoka yra antroji. Pirmas jos vyras buvo baisus pašlemėkas ir kazanova, lindęs po kiekvienu sijonu. Aš, aišku, neturiu nieko prieš lengvą flirtą ir asistavimą, tačiau tas tipas peržengdavo visas ribas. Vos tik draugė išeidavo iš kambario, jis imdavo laidyti visokias nešvankybes ir siūlyti man savo meilę.

Maniau, kad geriausia susidoroti su tuo savo jėgomis ir man visai neblogai sekėsi. Tačiau vieną kartą mano kantrybės taurė persipildė. Tą vakarą jiedu viešėjo mano namuose. Draugė padaugino vyno (tiksliau, tas šunsnukis jos vyras ją nugirdė) ir nuėjo anksčiau miegoti. Likome dviese. Man nespėjus nė žioptelėti jis užsivertė mane ant sofos ir buvo pasiruošęs čia pat patvarkyti. Galit, jei norit, aiškinti, kad aš pati kalta, kad siunčiau jam signalus, kad, kol kalė nenorės, tol patinas negalės, ir kitas populiarias nesąmones, bet aš tikrai žinau – jokių signalų jam nesiunčiau – tas kuilys lindo prie visų bent truputį patrauklesnių moterų.

Ištrūkusi iš jo glėbio nulėkiau į draugės kambarį, ją pažadinau ir tiesiai šviesiai paaiškinau, kas vyksta. Tą naktį jie riedamiesi išlėkė su taksi. Kitą dieną paskambinau draugei, pasiruošusi pakišti jai savo petį ir išklausyti, kaip ji ištrėškė tą niekšą lauk visiems laikams.

Draugės balso tonas man pasirodė kažkoks šaltokas. Maniau, kad tai dėl patirtų skaudžių išgyvenimų. Vis bandžiau ją prakalbinti, kol galiausiai ji pasakė, kad jiedu viską išsiaiškino, o tokioms kalėms kaip aš, kurios nieko daugiau nedaro, tik vilioja svetimus vyrus, būtų geriau prie jų nesiartinti. Štai taip. Tokia tiesa.

Laimė, netrukus draugė pati pagavo „vargšą, visų gundomą, bet niekam nepasiduodantį“ vyrelį pirtelėje, užgulusį kažkokią tolimą jos giminaitę ir tuomet tikrai ištėškė jį lauk. Tačiau atsiprašymo ar tuo labiau padėkos už atvertas akis iš jos nesulaukiau iki šiol. Todėl ir dabar esu nusiteikusi laukti, kol yla pati išlįs iš maišo.

Ar sakyti draugei, kad jos vyras neištikimas? (12)