Ar įmanoma pabėgti nuo tėvų šeimos modelio? (3)

Prisiekėte sau, kad nebūsite tokia kaip mama? Deja, tėvų šeimos modelis mus pasiveja net tuomet, kai bėgame į visai priešingą pusę. Gal ir teisūs buvo mūsų seneliai ir proseneliai, stengdamiesi nutekinti savo atžalas į panašią šeimą.

„Niekada nemaniau, kad tai, iš kokios šeimos esame kilę, gali daryti tokią įtaką tarpusavio santykiams“, – sako Milda, 33 metų administratorė, sutikusi papasakoti savo istoriją. Ji ištekėjo būdama 20-ies. Tačiau, kaip pati tvirtina, tuo metu jautėsi labai brandi ir išmintinga. „Mano mama, spėjusi pabendrauti su Roko (būsimojo mano vyro) tėvais vos pusvalandį, tvirtai pasakė: „Nieko iš to nebus. Jis gal ir nieko vaikas, bet jo šeima man nepatinka.“ Aš reagavau kaip kiekviena tipiška maištaujanti įsimylėjusi jauniklė: „Kuo čia dėti tėvai?! Čia tau ne Žemaitės laikai, kai prievarta tekindavo. Aš jį myliu, ir man nesvarbu, ką tu galvoji apie jį ar jo tėvus.“ Aišku, jeigu jo tėvai būtų buvę kokie asocialūs, neišsilavinę valkatos ar nusikaltėliai, man irgi nebūtų į tai nusispjauti. Bet iš tiesų jo tėvų šeima man labai patiko. Netgi labiau nei maniškė.“

Ieškojo priešingos šeimos nei tėvų
Mildos mama dirbo parduotuvės vedėja, o tėtis buvo mokytojas. Visa šeima šoko pagal motinos dūdelę, o nuo jos valdingo tono aidėjo visa laiptinė. Vos tik mama grįždavo namo, visi išsislapstydavo po kampus. Tėtis likdavo virtuvėje, bet prisidengdavo laikraščiu. „Vaikystėje mamos tiesiog bijojau. Paauglystėje pradėjau nekęsti. Pavydėjau vaikams, kurių mamos kalbėdavo tyliai, nesiginčydavo su mokytojais, neišsišokdavo per vakarėlius. Keitėsi ir santykiai su tėvu – vaikystėje jį mylėjau ir laikiau savo sąjungininku, tačiau metams bėgant pradėjau jausti vis didesnę panieką – pykau, kad nesugeba pasipriešinti mamos muštrui, kad yra toks lepšis ir menkysta. Prisiekiau sau, kad mano šeima bus visiškai kitokia.“

Roko šeimoje tėvų santykiai klostėsi visiškai priešingai. Tėtis verslininkas, mama – namų šeimininkė. „Tėvas ten buvo autoritetas ir tikras šeimos galva. Visi jam pakluso. Motina kalbėdavo tuo prislopintu minkštu balsu, kuris man taip patiko, ir vaikščiojo tyliais žingsneliais. Ji man neatrodė nei užguita, nei sugniuždyta, tačiau jai nereikėjo rūpintis niekuo – viską nuspręsdavo ir už viską mokėdavo Roko tėvas.“ Tiesa, jau tuomet Milda pastebėjo, kad šalia tėvo Rokas yra visai kitoks, nei tuomet, kai jie lieka dviese. „Būdamas su manimi Rokas tapdavo panašus į savo tėtį – toks pat tvirtas, netgi, sakyčiau, valdingas, o šalia tėvo nemaloniai ištiždavo, imdavo mikčioti, visada nusileisdavo. Bet juk negyveni su tėvais.“

Vyriškumas virto agresija
Pirmieji nesusipratimai prasidėjo jau per medaus mėnesį. „Galėjau susitaikyti su tuo, kad mudviejų atostogų vietą ir laiką parinko vyras, bet kai jis pradėjo diriguoti dar ir mano dienos režimui, suirzau. Tarkim, jei jis nutaria, kad šiandien plauksim panardyti, o aš noriu pagulėti paplūdimyje – aišku, plaukiam nardyti.“

Tokių „smulkmenų“ vis daugėjo. Rokas sprendė ne tik tai, kokį butą pirkti, kokiais dažais dažyti sienas, bet net ir dėl tokių specifiškai moteriškų dalykų, kaip užuolaidų spalva. Kai Milda bandydavo paprieštarauti, jis iš pradžių bandydavo ją švelniai pašiepti („Ak, mažutė mano dizainerė“, „Nubėk geriau į parduotuvę ir nusipirk sau ką nors gražaus“). Jeigu ji vis tiek nenusileisdavo, pasitelkdavo paskutinį argumentą: „Daraisi panaši į savo motiną“. Tai Mildai buvo baisiausias kaltinimas – ko jau ko, bet būti panaši į savo motiną ji troško mažiausiai.

Jis kontroliavo viską – net Mildos aprangos stilių. Ji nusileisdavo – nuo vaikystės paniškai bijojo barnių. Tokiais atvejais guosdavosi, kad Rokas ja tiesiog pernelyg rūpinasi. „Juk nenori, kad sėdėčiau kampe kaip tavo tėvas ir žodį bijočiau išlementi“, – sakydavo jis.

Pirmasis išties rimtas konfliktas įvyko tuomet, kai Milda po pirmojo vaiko gimimo praėjus 3 metams nutarė įsidarbinti. „Nors man ir patiko jo motinos šeimyniškumas, bet tikrai nesvajojau būti namų šeimininkė. Rokas įsivaizdavo, kad dirbti turi tik tos moterys, kurių neišlaiko vyrai. Nors ir nenorėjau būti panaši į savo motiną, jos užsispyrimo ir kietumo, matyt, turėjau nemažai. Manęs neišgąsdino net grasinimai skyrybomis.