Ar greitai priimate sprendimus? (4)

Tikrai nežinau, ar vertėjo rašyti šį straipsnį. Gal geriau būtų buvę pakalbėti apie sezoninę depresiją? O gal apskritai nieko nerašyti – paimti savaitėlę atostogų ir pasimėgauti bobų vasaros malonumais? O jūs – ar esate tikri, kad norite skaityti būtent tai? Gal vis dėlto atsiverskite kitą puslapį? Arba ne – gal geriau, užuot skaitę, eikite ir išlyginkite skalbinius. Sakot, patys žinot, ko jums reikia? Tada šis straipsnis tikrai ne jums.

Pavydžiu žmonėms, kurie sugeba apsispręsti lengvai, grakščiai ir visiems laikams. Jie visada žino, ko reikia, ir svarbiausia (to pavydžiu juodai) – dėl priimtų sprendimų nesigaili. Nesuprantu, kaip jiems pavyksta taip lengvai iš tokios gausybės pasiūlymų atsirinkti tinkamiausią?

Ką pasirinkti?

Būtinybė apsispręsti tyko kiekviename žingsnyje. Štai, pavyzdžiui, nuvažiuoju su šeima į maisto parduotuvę. Greitai perbėgam per buitinės chemijos, duonos, daržovių skyrius, susimetam įprastus produktus, ir tada aš stabteliu ties sūriais. Mano vyras eina toliau – žuvų skyriuje išsirenka rūkytą skumbrę, mėsos skyriuje įsimeta kalakutienos faršo, gėrimų – porą butelių alaus ir jau eitų prie kasų, bet pamato, kad manęs nėra šalia. Puola ieškoti. Kaip manot, kur randa? Prie tų pačių sūrių, kur ir paliko. Aš stoviu sustingusi, pastėrusiomis akimis, nieko aplink nematydama, nesuvokdama laiko tėkmės, pamiršusi vyrą ir vaikus, nes šiuo metu sprendžiu esminį klausimą: kokio sūrio man labiausiai norėtųsi? Lydyto, varškės ar pelėsinio? Jei pastarojo, tai mėlynųjų ar baltųjų pelėsių? Ne, gal vis dėlto varškės sūrio. Tik kokio: tradicinio, parūkyto ar su prieskoniais? Jei su prieskoniais – tai su meksikietiškais, su česnaku ar žalumynais? Imsiu su žalumynais. Bet koks brangus! Trečdaliu brangesnis nei varškės. O jei paimčiau balto ir pagardinčiau bazilikais iš savo daržo? Ai, paimsiu lydyto – kaip visada. Tik kaip jis man atsibodo!

Klystat, jei manot, kad mano kančios baigiasi įsimetus išsirinktą sūrį į krepšį. Grįžusi namo kremtuosi toliau. Et, gal vis dėlto reikėjo paimti tą su meksikietiškais prieskoniais! Kaip dabar skanu būtų su alumi. Gaila, kad sūrių negalima grąžinti. Nes drabužius aš grąžinu maždaug kas antrą. Kai ką nors nauja matuojuosi, mano dukra tingi net akis pakelt. „Koks skirtumas, ką aš apie tai manau? – sako ji. – Juk vis tiek grąžinsi.“ Manot, kad, kai grąžinu pirkinį, mano siela pagaliau nurimsta? Optimistai. O gal vis dėlto nereikėjo grąžinti? Štai pinigus kažkur išleidau – ir nei daikto, nei pinigų, nei džiaugsmo.

Norėčiau ką nors dėl to apkaltinti. Tarkim, vartojimo epochą – kad pažeria mums vis daugiau pasirinkimų. Juk jei parduotuvėje būtų tik vienas, na, du sūriai, apsispręsti būtų kur kas paprasčiau. Tik spėju, kad tai – ne epochos, o asmenybės problema. Tokių neapsisprendėlių būta dar antikos laikais. Kad nusiraminčiau, visada prisimenu legendą apie Sokratą – šis į savo mokinio klausimą, vesti jam ar ne, atsakė labai filosofiškai: „Elkis kaip nori – vis tiek gailėsies.“

Gretimos lėkštės sindromas

Ar bereikia sakyti, kad kavinėse visus padavėjus vedu iš proto? Mano šeima per 3 minutes išsirenka, ką valgys, o aš niekaip negaliu apsispręsti. Salotos ar karštasis? Vištiena ar jautiena? Su bulvėmis ar su grikiais? Su šviežiomis ar virtomis daržovėmis? O kokia siūlomų padažų gausybė! Kai šratinukas padavėjos rankose ima virpėti iš susierzinimo, suprantu – dabar arba niekada. Ir ryžtingai išsirenku. Galiausiai paaiškėja (tiksliau – man atrodo), kad mano pasirinkimas yra pats prasčiausias iš visų. Su pavydu dėbčioju į kitų šeimos narių lėkštes ir prašau leisti paragauti. Ir tik tada, kai viską išragauju, galiausiai nurimstu (arba susinervinu). Vadinu tai gretimos lėkštės sindromu. Kad ir ką rinkčiausi – vyrą, darbą ar patiekalą, manęs neapleidžia mintis, kad kitas variantas būtų buvęs kur kas geresnis. Galite vadinti mane paranojike, bet panašius dalykus išgyvenu ne aš viena. Pasirinkimo dilemų sukeltą nerimą tyrinėjusi Minesotos universiteto sociopsichologė Kathleen Vohs atkreipė dėmesį į tai, kad žodis „apsispręsti“ – angliškai „decide“, o šis giminiškas lotyniškam žodžiui „caedere“, kuris reiškia „iškirsti, nužudyti“. „Apsispręsdami ir pasirinkdami vieną, mes nužudome visas kitas galimybes“, – sako ji. Štai kodėl būtinybė priimti sprendimą yra tokia skausminga. „Vienu užpakaliu dviejų kėdžių neužsėsi“, – sako lietuvių liaudies išmintis. Ir tikrai – nutaręs pasukti vienu keliu, taip ir nesužinosi, kas būtų nutikę, jei būtum pasukęs kitu. Vieni nekvaršina dėl to galvos, kiti nesiliauja svarstyti – o gal ten tikrai ir žolė žalesnė, ir vyno upės teka, ir krantai medumi tepti? Šįkart kalbu ne apie tokius banalius pasirinkimus kaip sūris ar nauja batelių pora. Sprendimai sudaro mūsų gyvenimo esmę. Vesti ar daryti karjerą? Studijuoti toliau ar ieškoti darbo? Ką ir kalbėti apie tai, su kokia gyvenimo dilema susiduria nūdienos abiturientai. Ką ten abiturientai – dar neapsiplunksnavę dešimtokai turi apsispręsti, pasirinkti gyvenimo kryptį. Liūdniausia, kad abiturientų sprendimą labiau lemia ne svajonės ir norai, o realios galimybės. Tarkim, stojant ir į ekonomiką, ir į matematiką svarbiausias balas yra matematikos. Puikiai ją išlaikai, pateiki prašymus į abi specialybes ir, tik priėmimo komisijai suskaičiavus balus, sužinai, ką veiksi visą likusį gyvenimą – gelbėsi žmonių sielas ar pildysi jų pinigines.

Protas prieš intuiciją

Bijodama suklysti, kiekvieną kartą prieš apsispręsdama, aš kruopščiai apsvarstau visus „už“ ir „prieš“, tačiau liūdniausia, kad tai negarantuoja teisingo pasirinkimo. Eidama darbintis į vieną bendrovę, tvirtai žinojau – tai geriausia, ką galiu pasirinkti. Stabili alga, lankstus grafikas, didelė bendrovė, socialinės garantijos. Bet mano siela klykte klykė: „Ne!!!“ Matyt, kalta nestabili psichika. Kai ėjau darbintis, mane lydėjo mistiški ženklai. Apsipyliau naują kostiumėlį kava. Mobilusis netikėtai „numirė“. Nuleido automobilio padangą. Bet aš veržiausi į priekį. Pasiklioviau protu ir racionalumu. Gavau darbą, gerai uždirbau, tik mano siela tebeklykė, ne – veikiau jau inkštė mirštančio gyvūnėlio balsu. Kankinausi kiekvieną dieną, bet niekaip neradau motyvo išeiti. Man reikėjo argumentų. Pliusų ir minusų sąrašo. Tai buvo prekybos įmonė, o aš troškau kurti. Jaučiausi sėdinti ne savo kėdėje, nors visi džiaugėsi rezultatais, mokėjo premijas. Kai padaviau prašymą išeiti, net žagtelėjo – kodėl? Paaiškinti negalėjau. Krimtausi. Jaučiausi visus nuvylusi. O svarbiausia – nebuvau tikra, ar elgiuosi teisingai.

Sunkiausiai sprendimus priima būtent racionalūs žmonės. Mes atpratome klausytis širdies. Emocijomis paremtus sprendimus laikome bobiškais, nepagrįstais, skubotais. Pažįstu ir nemažai žmonių, kurie į visa tai nekreipia dėmesio. Tokia yra mano geriausia draugė – jei tik jaučia, kad darbas, kompanija, vieta, žmogus jai nepriimtini, ramiai palieka ir atgal nesigręžioja. Paprašyta motyvuoti savo sprendimą, gūžteli pečiais, kartais pažeria keletą, mano akimis, visai nereikšmingų argumentų, tačiau niekada dėl sprendimo nesigaili. Ji ramiai miega, gerai valgo, jos nekamuoja nei virškinimo problemos, nei savigraužos priepuoliai.

Aš esu kitokia. Vienintelis impulsyvus mano sprendimas buvo vedybos. Ištekėti nutariau po poros savaičių pažinties. Be jokių „už“ ir „prieš“. Net nebuvau mačiusi būsimo vyro šeimos. Nieko nežinojau apie jo praeitį. Mama, o ji žavisi mano išmintimi ir konsultuojasi su manimi visais svarbiais gyvenimo klausimais, iki šiol negali suprasti, kas man tada nutiko. Aš ir pati nesuprantu. Kartais juokauju, kad vedybos būna iš reikalo arba be reikalo. Nepaisant mano ironijos, mes kartu – jau daugiau nei 20 metų, draugai mūsų šeimą laiko etalonine, o mama žentą kone dievina. Tačiau nebūna nė dienos, kad aš nepagalvočiau: „O kas būtų buvę, jeigu būtų buvę...“ Jei būčiau taip neskubėjusi? Jei būčiau palaukusi ko nors kito? Gal būčiau laimingesnė? O gal apskritai nereikėjo tekėti? Arba bent jau ne taip anksti? Yra žmonių, kurie sutverti impulsyviems sprendimams, bet tai – ne aš. Dėl to, kaip teisingai pasirinkti, kankinuosi kiekviename žingsnyje. Todėl man labai svarbi aplinkinių nuomonė. Nors apsimetu, kad ji – nė motais, iš tikrųjų kartais esu kone liguistai priklausoma nuo kitų. Pažįstama psichologė, išklausiusi mano svaičiojimus apie gretimos lėkštės sindromą, nutarė, kad tai susiję su kompleksais. Anot jos, nors išoriškai atrodau labai tvirta, iš tikrųjų taip nėra – man reikalingas nuolatinis aplinkinių patvirtinimas, kad elgiuosi teisingai, nes nepasitikiu nei savo skoniu, nei išvaizda, nei gyvenimo vertybėmis.

Pasirinkimo nuovargis

Manote, kad jūsų pasirinkimus lemia sveikas protas? Palikite tas iliuzijas – net dienos metas, kai juos priimate, gali būti svarbesnis už visus racionalius argumentus.

Pradėkime nuo paprasto eksperimento. Trys Izraelio kalėjime sėdintys kaliniai tikisi pasinaudoti lygtinio paleidimo teise. Pirmasis svarstymas – 8 val. 50 min. Nuteistasis – Izraelio arabas, nuteistas kalėti už sukčiavimą 30 mėnesių. Antrasis svarstymas – 15 val. 10 min. Nuteistasis – Izraelio žydas, atliekantis 16 mėnesių bausmę už užpuolimą. Trečiasis svarstymas – 16 val. 25 min. Nuteistasis – Izraelio arabas, nuteistas kalėti už sukčiavimą 30 mėnesių. Pamėginkite atspėti, kuris iš jų buvo lygtinai paleistas? Bandote įvertinti tautybę, nusikaltimo motyvus, bausmės laiką, tačiau neatkreipėte dėmesio į esminį dalyką – į bylos svarstymo laiką. Taigi du kaltinamieji buvo tos pačios tautybės (arabai) ir atliko tokią pat bausmę (30 mėn.) už tokį pat nusikaltimą (sukčiavimą), tačiau tas, kurio byla svarstyta ryte, buvo lygtinai paleistas, o tas, kuriam teko popietės laikas, taip ir liko kalėti.

Mokslininkai, išanalizavę 1100 teismo sprendimų, padarė netikėtą išvadą – nesvarbu, už ką ir kiek laiko sėdi kalinys, daugiausia teigiamų sprendimų sulaukia tie, kurių bylos svarstomos anksti ryte arba iškart po pietų. Floridos universiteto psichologas Roy’us F. Baumeisteris įvedė į psichoterapiją naują terminą „pasirinkimo nuovargis“. Pasirodo, žmogus, priverstas kiekviename žingsnyje rinktis, labai greitai pavargsta. Ne fiziškai, o psichiškai. Jo energija išsenka, ir jis renkasi vieną iš dviejų – arba nutaria nepriimti jokio sprendimo (kaip nutiko minėtiems teisėjams), arba pasielgia impulsyviai. Teisėjai negali sau leisti būti impulsyvūs, todėl verčiau nutaria apsisaugoti. O kas, jei paleistas sukčius padarys kitą nusikaltimą? Geriau palikim taip, kaip yra.

Taip pat nutinka man, kai išeinu apsipirkti. Pavydžiu savo vyrui – užėjęs į pirmą pasitaikiusią parduotuvę, jis pasimatuoja pirmas pasitaikiusias kelnes ir, jeigu tos tinka ir yra už prieinamą kainą, išsyk nusiperka. Aš, net ir radusi tokias, turiu apeiti dar 20 parduotuvių, kad įsitikinčiau, jog tai – pats geriausias variantas iš visų įmanomų. Vaikščiodama imu svarstyti, ar man apskritai reikia kelnių? O gal geriau nusipirkti sijoną? O jeigu nuvažiuočiau į Gariūnus, gal už tiek pat nusipirkčiau ir kelnes, ir sijoną? Po dviejų valandų alinamo parduotuvių maratono pasirenku vieną iš dviejų scenarijų. Optimistinis – jei esu žiauriai pavargusi ir nebeturiu laiko, einu į mašiną ir važiuoju namo; pesimistinis – apimta nevilties dėl tuščiai praleisto laiko, nuovargio ir nepasitenkinimo savimi, čiumpu pirmą pasitaikiusią prekę.

Anot šį reiškinį tyrinėjusių Stanfordo universiteto mokslininkų, pačius kvailiausius sprendimus žmonės priima 16–18 val., kai yra labiausiai išvarginti pasirinkimo. Tomis valandomis nutraukiami santykiai, tėškiami pareiškimai išeiti iš darbo, įsigyjama kvailiausių pirkinių, apsiryjama ar leidžiamasi į vienkartinius nuotykius. Naujosios technologijos mūsų klaidų žalą didina iki neįsivaizduojamo masto. Ką kvaila ir žalinga galėjo padaryti mūsų mamos? Pakeliui iš darbo į namus užsukti į parduotuvę ir nusipirkti dar vieną torto gabalėlį? Dabar popietę virtualioje parduotuvėje leidžiantis žmogus, apimtas impulsyvumo, per 10 sekundžių gali netekti pusės savo mėnesinio atlyginimo.

Ne veltui saldumynų ir kitų menkniekių skyreliai yra arčiausiai kasų – pasirinkimo išvargintas žmogus čiumpa juos nemąstydamas. Yra dar viena tokių „paskutinės minutės saldumynų“ populiarumo priežastis. Mokslininkai sprendimų nuovargį sieja ir su gliukozės kiekiu kraujyje – tomis valandomis, kai jos trūksta (prieš pietus ar prieš vakarienę), smegenys nelinkusios eikvoti gyvybiškai svarbios energijos pasirinkimams svarstyti, todėl apsisprendžia impulsyviai. Jaučiame, kad mums trūksta gliukozės, todėl čiumpame šokoladuką – prieinamiausią priemonę energijai atkurti. Kita vertus, jei laiku suvalgytas saldėsis gali apsaugoti mus nuo šimtus kartų brangesnio nereikalingo pirkinio, kodėl gi juo nepasmaguriavus?

Spąstuose

Pasirinkimo laisvė yra iliuzija. Ne veltui vaikų psichologai siūlo pasitelkti ją bendraujant su užsispyrusiomis atžalomis. „Sudarykite iliuziją, kad vaikas gali rinktis, ir nuvesite jį ten, kur norite, – sako specialistai. – Neklauskite vaiko – nori rištis šaliką, ar ne. Klauskite, kokio šalikėlio norėtų: mėlyno ar raudono?“

Atrodytų, kad racionaliuosius, tuos, kurie apsvarsto visus „už“ ir „prieš“, prekybininkų triukai turėtų pasiekti sunkiausiai. Deja, būtent šie žmonės dažniausiai atsiduria rinkodaros ryklių spąstuose. Galleno universitete (Šveicarija) studentams buvo pasiūlyta iš daugybės įvairių automobilių išsirinkti vieną. Visi jie permokėjo už pasirinktą maždaug 1500 eurų, nes, užspeisti į kampą, galiausiai nuolankiai sutiko su viskuo, ką siūlė pardavimo agentas.

Pasirinkimo gausa sukurta ne tam, kad mums būtų patogu, o tam, kad įstumtų mus į kampą. Anot Kathleen Vohs, klientas galiausiai priverstas ištarti: „O ką patartumėt jūs?“ Ir tada išmuša brokerio aukso valanda. Tą akimirką prarandate valią ir atsiduriate jo rankose. Jūsų sprendimo teisingumas priklauso tik nuo jo sąžiningumo ir žmogiškumo.

Neseniai ėjau sveikinti knygą išleidusios vienos geros savo pažįstamos. Stabtelėjau Gedimino prospekte ties gėlių paviljonu. Žinojau, kad ji mėgsta gerberas, ir tai gerokai palengvino mano pasirinkimo dilemą. Tačiau kurią imti? „Imkit tą, kuri žiūri į jus“, – netikėtai pasiūlė gėlininkė, pamačiusi mano trypčiojimą. Čiupau ją, bet iškart suabejojau. Ėmiau čiupinėti visas kitas. Ta pernelyg maža. Ana per daug šviesi. Trečia kažkokia sulinkusi. Pakėliau nevilties kupiną žvilgsnį į pardavėją. „O kuo bloga ta, kurią pasirinkote pirmą?“ – nusišypsojo ji. „Ko gero, esate teisi – pirmas pasirinkimas visada geriausias“, – atsakiau aš. „Džiaugiuosi, kad jūs tokia išmintinga, – atitarė gėlininkė. – Dauguma žmonių tokiais atvejais pasidaro įtarūs, mano, kad noriu įkišti užsigulėjusią prekę, ir puola rinktis kitos. Kai pamatau, ką galų gale išsirenka, pašiurpstu, bet juk negaliu jiems prieštarauti.“

Pirmas pasirinkimas – teisingiausias. Tai viena iš auksinių taisyklių, kuri man padeda apsispręsti. Nežinau, kaip jūs, bet aš, išbandžiusi šimtus variantų, dažniausiai grįžtu prie to, kurį pasirinkau patį pirmą, nesvarbu – ar kalbėtume apie batelius, ar apie namą.

Yra ir daugiau gairių, kurios tampa tikrais kelrodžiais pasirinkimo labirintuose. Pavyzdžiui, laikytis vieno kriterijaus. Vieniems tai – kaina: jie renkasi tik tarp to, kas neviršija įsivaizduojamos sumos, ir taip apriboja savo pasirinkimų (o kartu ir klaidų) amplitudę. Kitiems tai – kokybė: imsiu tik tai, kas geriausia; tretiems – spalva, ketvirtiems – prekių ženklas. Vargas tam, kuris stengiasi, kad jo pasirinkimas atitiktų visus kriterijus.

Mokslininkai siūlo atsižvelgti ir į laiką – nepriiminėti svarbių sprendimų priešpiečio ar pavakario valandomis, tuščiu skandžiu.

Palengvinti šią naštą gali ir aiškus grafikas. Jei žinai, kad kasdien pietausi 13 valandą toje pačioje kavinėje ir valgysi ten kompleksinius pietus, apsaugai savo smegenis nuo daugybės nereikalingų svarstymų – valgyti ar dar padirbėti? Picerija ar sušių baras? Salotos ar karštasis patiekalas? Tokių niekų neišvargintos smegenys atsidėkos tuo, kad, atėjus metui priimti tikrai svarbius sprendimus, pasufleruos teisingą atsakymą.

Kita vertus, manau, kad net ir blogas pasirinkimas yra geriau nei jokio. Pirmuoju atveju, jei ir nelaimėsi, tai bent įgysi svarbios gyvenimiškos patirties. Antruoju rizikuoji nudvėsti iš bado kaip tas asilas, kuris niekaip negalėjo pasirinkti, iš kurios kupetos ėsti.