Vienkiemyje prie Molėtų gyvenanti Inga Samušienė kukliai save vadina amatininke. Tyliai su šeima ji džiaugiasi savo susikurta laime ir širdžiai miela veikla – šlepečių vėlimu. Siuntinukai su unikaliais jos darbais ir gražiausiais linkėjimais keliauja į visą pasaulį.
Inga, papasakokite apie save.
Esu namuose avėti skirtos veltinio avalynės amatininkė. Didžiausias mano laimėjimas – kad galiu pragyventi iš savo mėgstamos veiklos, matau perspektyvą. Ir mane kviečia mokyti! Dalyvavau keliose parodose. Regis, pirmoji pagaminau kelis modelius šlepečių „du viename“ (kai atrodo, jog 2 poros sudėtos į vieną), sportinius batelius, šlepetes be užkulnių. Labai norėčiau senatvėje žinoti apie vėlimą 1000 kartų daugiau ir vis dar velti, ieškoti ko nors nauja.
Dirbu ne viena. Labai svarbus yra mano vyro indėlis. Aš kloju vilną, apveliu, o jis baigia velti, tvirtina padus, ruošia dėžes, pakuoja, veža išsiųsti, parenka man įrankius, sugalvojo ir pagamino vėlimo stalą ir daro dar begalę visko.
Veltinės šlepetės paklausios ne tik Lietuvoje, bet irJAV, Australijoje, Kinijoje, Kanadoje, PAR, Korėjoje, Japonijoje
Kas tie žmonės, kurie ekonominiu sunkmečiu perka unikalias vienetines rankų darbo šlepetes?
Jų gyvena visame pasaulyje. Ir Lietuvoje nemažai, ir JAV, Australijoje, Kinijoje, Kanadoje, PAR, Korėjoje, Japonijoje... Matyt, reikia žmonėms šiais masinės gamybos laikais vienetinio rankomis pagaminto daikto. Kad ir sunkmetis, perka ne mažiau. Pačiai keista, bet taip yra.
I.Samušienė įsitikinusi, kad šiais masinės gamybos laikais žmonėms reikia vienetinio rankomis pagaminto daikto
Kaip šlepetės pradedamos gaminti? Kiek trunka nuvelti vieną porą?
Pirmiausia reikia sumanymo, būsimos poros eskizų. Tada – išrinkti vilną: tam tikros avių veislės arba kelių veislių. Pastaruoju metu man labai patinka maišyti skirtingos rūšies pluoštą. Gera vilna – kaip kokybiški gero patiekalo komponentai. Galima sakyti, esu vilnos gurmanė, jos namie turiu sukaupusi per šimtą kilogramų: avių, ožkų, lamų, alpakų, jakų, Angoros pūkinių, Kašmyro ožkų.
Vilna turi būti išplauta, iškaršta, nudažyta arba ne. Didelė dalis pluošto atvažiuoja iš Australijos ir Naujosios Zelandijos. Perku ir iš Lietuvos augintojų, ir patys užsiauginame. Įdomu tai, kad mes, kaip ūkininkai, vilnos negalime perdirbti, negalime iš jos ir gaminti – Lietuvoje taip nutolta nuo avininkystės tradicijų, kad valstybinės institucijos avis supranta tik kaip mėsą, o vilna ir jos produktai – tai jau atseit nebe avių, ne žemės ūkio veiklos produktas. Graudžiai juokinga situacija.
Kitas etapas – vilnos klojimas. Ant specialaus dydžio šablono įvairiomis kryptimis klojama vilna, dekoruojamas paviršius. Šis etapas užima apie pusę viso darbo laiko.
Tada – vėlimas. Tai daugiau fizinės jėgos reikalaujantis etapas. Naudojant vandenį, muilą, stengiantis perteikti savo rankų šilumą – gerus norus, palinkėjimus būsimam „tapukų“ savininkui, mechaniniais judesiais iš didelio klojimo pagaminamos reikiamo dydžio veltinio šlepetės. Paskui jos skalaujamos, džiovinamos, dekoruojamos, pritvirtinami padai.
Nesudėtingą šlepečių porą galiu pagaminti per 1,5 valandos. Paslaptis paprasta – perpratau technologiją, medžiagas, kiekvienai porai išskaičiuoju vilnos kiekį gramais. Tik man nepatinka gaminti greitai, kiekvienai porai noriu skirti dėmesio.
Veltinio meistrė sako, jog į savo kūrinius širdies įdeda labai daug
Jums pavyko hobį paversti verslu. Daugelis apie tai svajoja. Kokių būdo bruožų, gyvenimo sąlygų tam reikia?
Visada priekabiai rinkdavausi avalynę. Vaikystėje sovietmečiu, kai reikėdavo nusipirkti batus, patirdavau tikrą stresą. Mano senelis ir prosenelis buvo batsiuviai. Apavo gaminimo technologijų jie man neperdavė, bet kai kurių šiam amatui būtinų savybių, matyt, turiu. Viena jų – užsispyrimas.
Būdama visai mažytė, vis piešdavau princeses, o štai kojos ir bateliai, mano nuomone, neišeidavo. Vieną kartą a. a. senelis, pažiūrėjęs į piešinį, pasakė, kad kojos ne tokios. Tada pagalvojau: ką toks senas senelis gali suprasti apie princesių kojas? O jis nutrynė mano nupieštas, nupiešė kitas – proporcingas, su nuostabiais moteriškais bateliais – ir pasakė: „Užsimerk ir įsivaizduok pėdą, tada kurk jai batelius.“ Taip ir darau.
Nuo pat pradžių tikėjau, kad avalynės vėlimas gali tapti mano pagrindiniu darbu. Matau ir perspektyvą. Man mano darbas labai svarbus, labai asmeniškas. Gal tai ir yra sėkmės pagrindas?
Veliu nuo 2007-ųjų. Šiuo metu tai yra šeimos verslas. Darbo daug, bet nesiskundžiame, pajamos neblogos. Tiesa, daug investuojame į avis, veisiame škudes – baltiškos veislės avis. Darbo daug ir su jų įteisinimu. Vyras ir kiti škudžių augintojai Lietuvos institucijoms stengiasi įrodyti, kad šios avys – Lietuvos paveldas. Tikime, kad pasiseks. Ir kad mums su vyru škudžių veisimas taip pat taps mėgstamu verslu.
I.Samušienė norėtų, kad ir škudžių veisimas taptų mėgstamu verslu
Į savo kūrinius įdedate daug širdies, triūso. Ką dar, be piniginio atlygio, gaunate mainais?
Širdies įdedu labai daug. Atgal gaunu visko – ir džiaugsmo, ir ašarų. Sunku būna, kai veli, rankomis šildai, įsivaizduoji tą žmogų, kuriam veli, o po kiek laiko pora grįžta atgal – mat buvo kiek kitokia nei pavyzdyje. Aš juk nesu fabrikas, mano visi darbai skiriasi, klonų čia nebūna, juolab ir pagunda improvizuoti didelė. Kita vertus, suprantu klientą...
Užtat kiek džiaugsmo, kai pasitiki, suteikia galimybę kurti, paprašo papuošti gražiausioms gyvenimo šventėms – vestuvėms. Arba sukurti batus prie vintažinės "Dior" suknios.
Turite ir daugiau meninių polinkių. Jūsų gražios fotografijos. Gal tai susiję ir su Jūsų profesija, išsilavinimu?
Vaikystėje ir paauglystėje daug piešiau, porą metų individualiai mokiausi piešimo, tapybos ir kompozicijos, bandžiau tęsti studijas Vilniaus dailės akademijoje, deja, nesijaučiau pakankamai talentinga. Dabar džiaugiuosi, kad nesikankinau, laiku mečiau – atradau savo sritį, kuri man tinka, patinka.
Nesijaučiu labai patenkinta savo fotografijomis. Žinau, yra neblogų kadrų, bet taip pat žinau, kiek daug juose – atsitiktinumo. Jei dabar rašyčiau sąrašą veiklų, kuriomis norėčiau užsiimti, fotografijos mokslas būtų pirmoje vietoje.
I.Samušienės fotografijose – jos augintinės, baltiškos veislės avys škudės
Gal kada bandėte suskaičiuoti, kiek porų esate nuvėlusi?
Neįsivaizduoju. Pastaruosius metus per mėnesį abu su vyru nuveliame apie 100 porų. Ir visas darbas atliekamas tik rankomis!
Kai mėginau su Jumis susisiekti, buvote Sankt Peterburge...
Į svečias šalis mane kviečia veltinio mėgėjos. Aš mokau jas technologijos, o jos man parodo šalį. Į kursus dažnai ateina ir meistrių, tad ir pati pasižiūriu, kaip jos dirba, nors daug žiūrėti sąmoningai vengiu – man patinka eiti savo keliu.
Inga Samušienė prie škudžių
Ar lieka laiko pyragams kepti?
Kepu juos itin retai, nors mėgstu. Ir šeimininkauti patinka. Nėra kada ir išsimiegoti. Pastaruoju metu mūsų su vyru laikas suplanuotas net ne valandomis, o minutėmis, bet tai ir smagu. Jaučiamės reikalingi.
Nemažai dalykų tenka atsisakyti. Vertinu savo darbą, nepateisinu, nesuprantu ir nemėgstu žmonių, kurie lipa kitiems per galvas, tiesiog stengiasi lengvai ir greitai pasipelnyti.
