Dabar mirti darbe nebemadinga (8)

Darbas – amžina karo zona. Joje nuolat susiduria vyrai ir moterys, vadovai ir jų pavaldiniai, darboholikai ir tinginiai. Tarsi to būtų mažai, sociologai pradeda trimituoti apie dar vieną konfliktą – skirtingų kartų.

Naujoji sekretorė, kurią pasamdė įmonės N. vadovas, buvo tikras atradimas. Aukštasis išsilavinimas, trys užsienio kalbos, raštvedybos pagrindai, puikūs darbo kompiuteriu įgūdžiai, respektabili išvaizda ir tinkamas amžius – 28-eri metai.

Pirmąją darbo dieną, kai mergina atlydėjo nuolatinį klientą į vadovo kabinetą, šis familiariai tarstelėjo: „Padaryk, mieloji, kavos: man – su cukrumi, svečiui – be.“ Pokalbiui įpusėjus, į kabinetą naujoji sekretorė pagaliau atnešė kavos, padėjo puodelius ant stalo ir lediniu veidu išėjo pro duris. Vadovas, šokiruotas tokio sekretorės elgesio, nedelsdamas pasikvietė ją į kabinetą. „Ar nemanai, kad turėtum būti malonesnė man ir mano svečiams?“ – pasiteiravo naujosios darbuotojos. „Malonumai, beje, ir kavos ruošimas neįrašyti į mano pareigines nuostatas, – atsakė ji. – Maniau, pasamdėte mane dėl profesinių savybių. Jei būčiau turėjusi tikslą išmokti tobulai ruošti kavą, būčiau įsidarbinusi kavinėje.“ – „Kam, po galais, rūpi, kokį tikslą turi?! – apstulbintas tokio įžūlumo sušuko direktorius. – Čia darysi tai, ko reikia įmonei, o ne tai, ko reikia tau!“ „Aš taip nemanau“, – ramiai atsakė naujoji sekretorė.

Mažai trūko, kad pirmoji merginos darbo diena būtų tapusi paskutinė. Laimei, įmonės personalo vadovė šiaip taip išaiškino direktoriui, kad toks elgesys anaiptol nereiškia nei nepagarbos jam, nei maišto, nei tinginystės. Tai tiesiog kartų konfliktas. Taip direktorius pirmąsyk išgirdo apie tokį reiškinį kaip Y karta. O ambicingoji sekretorė po dvejų metų tapo Rinkodaros skyriaus viršininke, atnešė įmonei tikrai nemažai pelno (beje, kavos taip ir nepradėjo virti).

Aš svarbiau nei mes

Apie tai, kad į darbo rinką ateina nauja karta, sociologai pradėjo trimituoti jau prieš 6-erius metus. O pavadino Y, nes ji turėjo pakeisti senąją X. „Manote, kad darbo rinkoje besitvirtinanti X karta sukėlė skandalą? Tai buvo tik draugiškas pokalbis, – tada teigė Bruce‘as Tulganas, jaunimo gyvenimą tiriančio analizės centro „Rainmaker Thinking“ įkūrėjas. – Skandalistai dar tik ateina.“

Kas gi yra ta Y karta? Ir kuo skiriasi nuo pirmtakės X? Regis, kol kas lengviau nusakyti, kas jai būdinga, nei nustatyti priklausomybę pagal gimimo metus. Sociologai nesutaria: vieni linkę prie šios kartos priskirti visus gimusiuosius nuo 1980-ųjų iki 2000 metų, kiti teigia, kad net ir gimusiųjų kas dešimt metų vertybės gerokai skiriasi, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie skiriasi 20 metų.

Konsultacijų įmonės „Hay Group“ generalinė direktorė Baltijos šalims socialinių mokslų daktarė Neda Songinaitė teigia, kad klasifikaciją lemia ne tik demografinė, bet ir sociokultūrinė padėtis. Sunku lyginti net ir tuo pat metu gimusius žmones, gyvenančius JAV, Japonijoje ir Lietuvoje.

Tarkim, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį X kartos atstovai Amerikoje ir Europoje jau mokėsi derinti darbą ir poilsį, o mes dar tik pradėjome sirgti darboholizmu – plušome kaip išprotėję, be atostogų ir savaitgalių, bandėme kompensuoti visą tą nepriteklių, kurį jautėme pusę amžiaus. Tad šįsyk turėkime omenyje tik lietuvius ir prie Y kartos priskirkime tuos žmones, kuriems dabar yra kiek per 30 metų; prie X kartos – tuos, kuriems per 40 metų, o visi, kurie šiuo metu mokosi ar studijuoja, jau galėtų būti laikomi naujausios kartos Z atstovais.

X kartos atstovai galėtų drąsiai apkaltinti Y kartą egoizmu. Daryti ką nors tik todėl, kad to reikia įmonei? Nejuokinkit. „X kartai lojalumas yra vertybė, o Y kartai – ne, – sako N. Songinaitė. – Pastarosios atstovams frazė „reikia padaryti“ – ne argumentas. Jei darbas jiems nesuteikia asmeninės naudos, emocinio pasitenkinimo, ramiai gali jo atsisakyti ir nejausti jokios sąžinės graužaties, kad ką nors tokiu elgesiu nuvylė. Galimybė susipažinti su naudingais žmonėmis, asmeninis tobulėjimas, geresnės perspektyvos – tai Y kartos atstovams kur kas svarbiau, nei jaustis komandos dalimi.“

Gyventi darbe? Kokia kvailystė!

„Dirbu 24 valandas per parą, neatsimenu, kada paskutinį kartą atostogavau...“ Ar dabar dažnai girdite tokias išpažintis? O juk dar neseniai šitą mantrą ne be pasididžiavimo balse kartojo kone visi garsūs verslininkai. Panašaus požiūrio jie tikėjosi ir iš savo darbuotojų. Dabar mirti darbe nebemadinga. Tas, kuris dėl darbo aukoja savo asmeninį gyvenimą, dažniau susilaukia ne pagarbos ir susižavėjimo, o užuojautos.

Laikus, kai viršvalandžiai buvo savaime suprantamas dalykas, X kartos darbdaviams reikėtų apraudoti ir palydėti į užtarnautą poilsį. Be abejo, tai neįvyks iškart – juk dar mažiausiai 20 metų triūs ištikimieji X kartos darbuotojai ir sukišę galvas prie spingsulės iki išnaktų aptarinės įmonės reikalus. Tik jie veltui tikisi, kad toks elgesys jaunuosius kolegas privers susigėsti. Y kartos atstovas 17 valandą ramiai išjungia kompiuterį ir šūktelėjęs „Atia!“ išskuba ten, kur laukia tikrasis gyvenimas. „Y kartos atstovams vertybės labiau susijusios su šeima, jie vertina darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, tad jiems svarbu, kad darbas tam netrukdytų“, – sako N. Songinaitė.