Vienuolė ir chuliganas. Saldi šiurkštuolio nelaisvė (3)

Esate laimingai ištekėjusi, jūsų svajonių princas per stebuklą dar nėra elgeta, o svaigus žydinčių alyvų ir jazminų kvapas pakutena nosį, bet nesusuka galvos taip, kad ją pamestumėte. O mes, vienišės, visai nebijome užtemimo, nors dažniausiai pakliūvame „ne į tą" glėbį. Didžioji meilužė George Sand paguostų: „Kitiems galima paaiškinti, kodėl išsirinkai tokį vyrą, bet sau - niekaip."

„Niekada nesupratau, kodėl geriausios moterys domisi blogiausiais vyrais." (Agatha Christie)

Geras mergaites traukia blogi berniukai. Tai, ko neturime, paprastai norisi kompensuoti. Net vaikinų trūkumai mums atrodo gražūs, nes jie - ne tokie kaip mūsų. Motulė gamta taip pasidarbavo, kad vyriškiausias vyras ieškos moteriškiausios moters, ir priešingai.

„Moteriai seksas tėra vienas iš daugelio malonumų, todėl ją kamuoja chroniškas neryžtingumas. O vyras kartais elgiasi visiškai neišrankiai: tarkim, grįžęs iš tolimojo plaukiojimo gali pasakyti: „Imkim viską, kas juda, o kas nejuda, išjudinsim ir taip pat paimsim", - rašo psichoanalitikas Andrejus Kurpatovas. „Dauguma moterų pasiduoda ne iš aistros, o todėl, kad yra silpnos. Štai kodėl didelį pasisekimą turi sumanūs, nors ir ne patys patraukliausi vyrai", - yra sakęs François de La Rochefoucauld. Mes svajojame, kaip į miegamąjį klastingai įsiveržia aistringas aukštaūgis meilužis ir užvaldo mus, nors ir mėginame priešintis, protestuoti.

Vyrai svajoja apie kuklią, trapią, tyrą ir neprieinamą merginą, baikščią ir klusnią. Svajoja turėti mus, mes - atsiduoti. Trokštame ramybės, o jie - žygdarbių. Jiems reikia veikti, ieškoti, kovoti, mums - mylėti, rūpintis, apgaubti švelnumu. Gamta sukūrė vyrą šiurkštesnį, ir mums jis patinka todėl, kad sugeba parodyti fizinę jėgą, apginti.

Pasak Sigmundo Freudo, sadizmas ir mazochizmas yra ypatinga perversija, nes jų pagrindas - aktyvumo ir pasyvumo priešprieša - vienas būdingiausių lytinio gyvenimo bruožų. Vaikinas, kuris klausia, ar norėtum praleisti su juo naktį, yra prastai išauklėtas! O tas, kuris išdrįsta nedviprasmiškai mus paliesti ir ištarti: „Jūs varote mane iš proto!", paskui elgiasi įžūliai... - kaip tik tai, ko mums reikia!

„Mane prislėgė stambus, tvirtas, sunkus kūnas. Apimta pirmapradžio jausmo, įsivaizdavau esanti velnio meilužė", - savo fantaziją pasakoja 30-metė Rasa. Patrauklus „prievartautojas" - daugumos moterų vaizduotės herojus. Kalbame ne apie prievartautoją tikrąja to žodžio prasme, o apie tikrą vyrą - lyg žvėrį, medžiotoją.

„Mes, moterys, galime rinktis arba viešpatystę, arba vergiją, tačiau kokia niekinga valdžios palaima, jei iš mūsų atimtas malonumas būti mylimo vyro verge", - sako viena Friedricho Schillerio dramos „Klasta ir meilė" veikėja.

Turime galvoje ne fizinę prievartą. Iš tikrųjų dauguma moterų yra patyrusios šiurkštuolio aistrą.

Panašiai yra ir gamtoje: patinas poruojasi tik su žemesnio rango patele, tokia, kurią gali įbauginti, o patelė, priešingai, - tik su aukštesnio rango patinu, tokiu, kuris gali įbauginti ją. Priešingų lyčių atstovų trintis nėra tuščias laiko ir jėgų švaistymas. Šiuo ritualu patinas pasitikrina pajėgumą. Patelę gali paimti tik stiprus, energingas, pajėgus. Jei vyras neįveikia patikrinimo, moteris nesugeba pajusti visaverčio lytinio potraukio.

„Susipažinome vienoje stovykloje. Atvažiavau rašyti apie kūrybinio projekto globėją. Antrą viešnagės pajūryje dieną mano dėmesį patraukė pusamžis neįprasto veido, šiurkščių bruožų ir piktų akių vyras. Jis vis stoviniuodavo poilsio namų terasoje, traukdavo dūmą po dūmo ir kartais šmaikščiai užkabinėdavo pro šalį einančias merginas.

Susižavėjimo vyruko elgesys nekėlė, bet ir pykti negalėjai: turėjo kažką, kas traukia ir atstumia. Domas (vardas pakeistas) pasirodė esąs talentingas menininkas. „Bitninkas, gyvenimo džiazmenas, vienuolių siaubas, chuliganiūga", - prisistatė pats. Vakarais jis su bičiuliais laistė dienos darbus, o dienomis rezgė savo kūrybos pinkles. Kalbėtis mums patiko.

Kartą nė nepastebėjome, kaip išaušo rytas. TĄ vakarą rengiausi į restoraną. Domas į kambarį įėjo netikėtai. Nežinojau, kad durys neužrakintos. Sustingau beveik nuoga (buvau tik su liemenėle) prieš... žvėrį. „Rasa, kokia tu... moteris", - sušvokštė sunkiai apibūdinama intonacija, tarsi dusdamas. Jo žvilgsnis mane nukrėtė. Priešais stovėjo pats demonas Nicholsonas, jam atsiduoti svajojau nuo tada, kai suvokiau, kad esu moteris. Vėliau viskas vyko lyg filme: bučiavomės, mačiau mūsų atspindžius veidrodyje. Jis stengėsi nuplėšti liemenėlę, jam nesisekė. Geležinės sagtelės išlakstė į šalis.

Jis mylėjo šiurkščiai, aš šaukiau, jis kandžiojo mano krūtis, žnaibė šlaunis, staiga parvertė ant pilvo, užgulė visu svoriu iš nugaros, pakišo rankas po krūtine, skaudžiai suėmė spenelius. Vyrukas įsisiautėjo, riaumojo lyg žvėris, spaudė iki dusulio, laižė nugarą... Dabar žinau, ką reiškia būti dulkinamai. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, man tai patiko! Kitas tris dienas praleidome už uždarų durų. Daug sekso, sekso ir kalbų, bet nė žodžio, kaip apskritai galėjo tai nutikti.

Seksas su šiuo tipu buvo nuostabus, tačiau bendravimas - nepakenčiamas. Vyrukas per greitai ėmė jaustis karaliumi, įsakinėti, nurodinėti, net tyčiotis. Kartą, kai atsisakiau mylėtis, trenkė per veidą, bet čia pat suklupo ant kelių, pradėjo atsiprašinėti, bučiuoti kojų pirštelius. Pagaliau vieną rytą, kai Domas išėjo, susikroviau daiktus ir išvažiavau. Palikau tik raštelį: „Pone, jūs ėmėte mane varginti." (Rasa, 28 m.)

Kiek laiko traukia priešybės? Kartais - ir visą gyvenimą, tačiau dažniau tokie susitikimai - tarsi pavasarinė perkūnija: jaudinanti, įelektrinanti, supurtanti, prikelianti, efemeriška. Trumpai, lengvai, aistringai - taip siautėja pavasaris skleisdamas afrodiziakišką žiedų aromatą po šilto lietaus šuoro. Nesame kalti, jei šis žemę prikėlęs ristūnas įtraukė mus į savo erotines žabangas ir joms neatsispyrėme. Vasara dovanos kitų žaidimų.