Beribis seksualinis išradingumas ir laisvė neretai pažeidžia svarbiausią protingojo gamtos vaiko - homo sapiens - pusiausvyros garantą: žmogaus ryšį su žmogumi. Palaidai siekiantieji fizinio malonumo ne visada susimąsto apie bukinamus jausmus, kūno ir sielos taršą. Ar laukinis buvo padoresnis už civilizuotą savo proprovaikaitį? Kodėl kartais naudinga suvaldyti instinktą? Apie tai kalbamės su gydytoju psichoterapeutu, Tarptautinio teologijos instituto Trumau (Austrija) psichologijos ir pastoracinės teologijos dėstytoju, kelių knygų autoriumi Gintautu Vaitoška (50 m.).
Kas, pasak Jūsų, yra sielos ir kūno ekologija? Kodėl mums tai svarbu?
Ekologija yra mokslas, tyrinėjantis tarpusavio ryšius ir vienų reiškinių poveikį kitiems. Labiausiai įprasta kalbėti apie pusiausvyrą gamtoje: kad ji labai trapi ir reikalauja apsaugos, pagarbos. Paradoksalu, tačiau tai, kad žmogaus širdis ir siela yra taip pat labai jautri sistema, yra užmiršta. Juk žmogus irgi yra gamtos dalis!
Knygoje „Kas iš vaikų pagrobė gandrą" rašote: „Volteras, gavęs Žano Žako Ruso knygą apie laimingą, civilizacijos nesugadintą žmogų, pasakė, kad tokie žodžiai jam kelia ilgesį vėl vaikščioti keturpėsčia, o šį įprotį jis, deja, yra negrįžtamai praradęs maždaug prieš šešiasdešimt metų. Tačiau laimingasis Ruso laukinis net nesvajojo apie tokią seksualinę laisvę, kokios civilizacijos nesugadinti žmonės sieks XXI amžiuje." Keitimasis poromis, svingerių klubai, daugiameiliai („polyamorous") santykiai, „meilė" vaikams tampa civilizuotų žmonių bendrijų norma. Kur mus nuvedė, veda seksualinis išradingumas bei laisvė? Kokių grėsmių sau ir palikuonims, palaidai siekdamas fizinio malonumo, žmogus nepastebi arba nenori pastebėti?
Būtent subtili žmogaus ryšio su žmogumi pusiausvyra ir yra pažeidžiama Jūsų minimų santykių metu. Kokios emocijos žymi žmonių, kurie lytiškai santykiavo, tačiau „tam nesuteikia daug reikšmės", santykį? Ar lytinis aktas turi tokį patį poveikį žmogaus psichikai kaip sumuštinio valgymas? Tik, ir su kuo nors pasidalijus vieną sumuštinį, atsiranda didesnis ryšys, nei suvalgius po savą...
Pasak mikrobiologų, ilgamečių arba pastovių seksualinių partnerių mikroflora suvienodėja, tuo tarpu partnerius keičiantys asmenys pasigauna vis naujų mikroorganizmų, o su šiais žmogaus imuninė sistema priversta nuolat kovoti, organizmas nualinamas. Sielos ir kūno švara - neatsiejamos. Proto, jausmų tarša skatina tam tikrą gyvenseną. Ar dažnas lytinių partnerių keitimas kaip nors paženklina asmenybę?
Viena mano kolegė kartą pavartojo terminą „seksualinis atbukimas". Jame yra tiesos. Intymus aktas turi potenciją surišti žmones meilės ryšiui; dabar žinoma, kad šis susirišimas atsispindi ir biochemiškai per neuromediatoriaus oksitocino veikimą. Gebėjimas gyventi gražiame ryšyje su kitu žmogumi nulemia laimę, tačiau kai „prisirišama" keletui dienų vis prie kito partnerio, šis gebėjimas atrofuojasi. Panašiai kaip pleistro lapelis nebelimpa prie odos, kai yra vis nuplėšiamas. Jis tampa nebereikalingas. O bėgant metams, vis labiau.
O fizinę sveikatą?
Lytiškai plintančiomis ligomis neužsikrečiama santuokoje.
Skaistumas, pasak Jūsų, yra gebėjimas „gimties galią reikšti per meilę - ne naudoti, o mylėti kitą žmogų intymiuose santykiuose". Skaistumas - duotybė ar vis dėlto išsiugdoma vertybė?
Gebėjimas teikti meilę išugdomas šeimoje, kaip ir polinkis išnaudoti. Kuo stipriau žmogus geba mylėti, tuo jis skaistesnis. Tik nereikia meilės painioti su vergavimu...
Posakiai: „Gyvenu tik kartą, kodėl turėčiau kankintis su vienu ir tuo pačiu", „Po manęs nors ir tvanas", „Daugiau patirčių - daugiau laimės" tampa šiuolaikino žmogaus credo. Kaip apginti skaistumo prasmę, kai porų santykiai pasidarė labilūs?
Skaistumas - gražus žodis, tačiau nelabai suprantamas. Galima sakyti, kad jis reiškia tai, ką psichoanalizė vadina seksualinės energijos sublimacija. Lietuviškai tai reikštų šios galios „sukilninimą". Nebūtinai tik lytinį susilaikymą, kai žmogus savo energiją panaudoja kitose srityse. Seksualumas reiškiasi kilniai ir tada, kai skiriamas meilei išreikšti ir stiprinti, meilei, kuri nepraeina ir neišduoda. Nors tokią meilę dabar pamatyti nelengva, svajonė apie ją, regis, rusena kiekvieno žmogaus širdyje.
Ką galima pasakyti apie tuos žmones, kurie keičia lytinius partnerius per daug dėl to nesijaudindami?
Labiau išoriniame asmenybės lygmenyje taip gyvenantis žmogus gali būti praradęs jautrumą - kaip tas pleistro lapelis. Gilesniame lygyje, kaip rodo psichologijos autoritetų patirtis, pavyzdžiui, amerikiečio egzistencinės psichoterapijos klasiko Rollo May, partnerius keičiančio žmogaus širdyje vyrauja nerimas ir sumaištis. Galbūt jį galima palyginti su radijo imtuvu, kuriame penkios stotys „girdimos" vienu metu: tai nebe muzika, o triukšmas.
Daugiameiliai (ypač jauni vyrai) mėgsta teisintis poligaminiu instinktu. Esą pati motulė gamta juos kviečia sėjomainai. Gal jie savaip teisūs?
Žmogų, kaip gyvūną, tikrai gamta kviečia pavasariais pasilakstyti, bet jei žmogus, kaip sakė dar Aristotelis, yra protingas gyvūnas, jis nuo šunelio skiriasi. Protas kviečia gyventi dorai, nes dorybė kuria bendrąjį gėrį - su juo gera gyventi ir tau pačiam. Visų pirma šeimoje. Tik ši klasikinė logika yra primiršta.
Kas tai yra lyties dekonstrukcija? Kodėl kategorijos homoseksualas, heteroseksualas, biseksualas, lesbietė ir transseksualas yra per daug apribojančios? Ar tikrai žmogaus lytis yra tam tikras svyravimas, „fluxus"? Kaip tai lemia civilizacija? Ar iš tikrųjų vyrai ir moterys siekia pasikeisti vaidmenimis?
Taip kalba viena žymiausių pomodernaus feminizmo filosofių Judith Butler. Ji yra kaip ir lesbietė, bet atrodo, kad nenori savęs apriboti lytiniais santykiais vien tik su moterimis. Kai tokie asmeniniai interesai yra apgaubiami filosofinio protingumo rūku, kurį ji skolinasi iš panašiai galvojusio ir gyvenusio pomodernios filosofijos autoriteto Michelio Foucault, teiginys, kad kiekvienas žmogus yra nei vyras, nei moteris, gali atrodyti labai protingai. Net gėda prisipažinti, kad sunkoka tai suprasti.
Ar įmanoma tuo pat metu laisvai patenkinti seksualinį instinktą ir išlaikyti aukštą kultūros lygmenį? Ar įmanoma suvaldyti instinktą? Kodėl tai padaryti yra naudinga? Jau minėtoje knygoje pateikiate labai įdomaus tyrimo išvadas, kad visuomenė, kuri sumažindavo seksualines galimybes, galingai suklestėdavo, pademonstruodavo didelę socialinę energiją. Ir priešingai.
Tai - Josepho Unwino, anglų istoriko, 16 stambiausių civilizacijų vystymosi pasaulio istorijoje tyrimas. Jis mėgino patikrinti Freudo teiginį, kad civilizacija sukuriama lytinio instinkto suvaldymo sąskaita. Kaip minite, tyrimas tai patvirtino. Jei tautą palyginsime su komanda, jos sėkmė priklauso nuo susiklausymo ir gerų tarpusavio santykių. Pagalvokime: šiuo metu plintanti priklausomybė nuo internete skleidžiamos pornografijos, kurios vartojimas greitai pasibaigia neištikimybe, yra, kaip pripažįsta ekspertai, svarbus skyrybų skaičiaus augimo faktorius. Neteisdami besiskiriančių žmonių pripažinkime, kad skyrybos paprastai reiškia susipykimą ne vien tik su sutuoktiniu, bet ir su dar keletu žmonių. Tautos „komanda" ima žaisti nedarniai.
Kokios yra pozityvi ir negatyvi seksualumo pusės?
Seksualumas - iš meilės kylanti ir meilę uždeganti galia. Deja, joje glūdi ir polinkis vartoti kitą žmogų be meilės. Neretai net pažeminant, sugriaunant jo gyvenimą. Tai pasakytina, tarkim, apie prostituciją.
Ar laukinis iš tikrųjų buvo vedęs?
Taip. Engelso svaičiojimas, kad pirmykštis žmogus gyveno tenkindamas seksualinį instinktą su kuo papuolė, yra istoriškai nepagrįstas. Ne civilizacija sukūrė šeimą, bet šeima - civilizaciją. Čia svarbūs tie patys geri žmonių tarpusavio santykiai, kurie leidžia bendradarbiauti. Jei jų nebūtų buvę, tebegyventume urve.
Pasakykite, gerbiamas gydytojau, laimingos poros receptą.
Laimingi sutuoktiniai yra draugai. Besidalijantys vienas kito džiaugsmais ir rūpesčiais, suderinantys skirtingas nuomones be pykčio ir besimokantys tai daryti kiekvieną dieną iš naujo. Meilę, pasak Ericho Frommo, užtikrina aktyvus, dinamiškas jos praktikavimas.
