Kaip aš fotografavausi erotiniam kalendoriui (5)

Šią Valentino dieną nutariau savo mylimajam įteikti originalią dovaną – erotinį kalendorių su savo nuotrauka. Tiksliau, nutariau ne pati – pasiūlė draugė. Ji viename fotoservise turi nuolaidą, tad visas šitas grožis man kainuos tik 20 litų. Draugė išdidžiai atneša savo erotinį kalendorių, kad įsivaizduočiau, kaip tai atrodo.

„Nu, gražu“, – numykiu. Galų gale juk aš – tai ne ji. Mano figūra beveik nepakitusi nuo tada, kai man suėjo 20 metų (bent man taip atrodo), o veidas... Na, šiuolaikinė kosmetika gali viską. Iš pradžių kiek abejoju: „Kur jis jį kabins, tą kalendorių?“ Tačiau draugė užtikrintai atšauna: „Kabosi garaže, kaip ir visos normalios kekšės!“ Tvarka.

Techniškai tai atlikti nesudėtinga – mano draugė neseniai įsigijo brangų fotoaparatą ir dabar pleškina juo į kairę ir į dešinę. Tiesa, jai, kaip tikrai fotomenininkei, labiau prie širdies stambūs planai, bet man, metams bėgant, vis labiau patinka perspektyva... „Tikiuosi, tu moki dirbti fotošopu?“ – dar pasiteirauju. Draugė pasipiktina: „Kas jums pasidarė su tuo fotošopu?! Visiškai nebevertinamas natūralus grožis!“ Jos vietoje žodžio „grožis“ būčiau privengusi – geriau sakyčiau „natūralumas“. Bet ji gi ne žodžio, o kadro meistrė.

Gaila, kad mus taip spaudžia laikas. Akcija kalendoriams taikoma tik iki vasario 10, o šiandien jau 9 diena. Susitariam, kad vakarop po darbo užsuksiu pas ją į namus ir, kol sūnus bus treniruotėje (1,5 val.), surengsim fotosesiją. Draugė pažadėjo mane nugrimuoti ir aprengti, tad niekuo nesirūpinu.

Sutartu laiku erotiškai nusiteikusi laukiu draugės automobilyje prie jos namų. „Vėluosiu 10 min., nepyk“, – atskrieja trumpoji žinutė. „Užstrigau kamštyje prie Kuro aparatūros“, – antrina kita po pusvalandžio. Nežinau, ar dėl tos kuro aparatūros, ar dėl šalčio mano erotinė nuotaika blėsta. Draugė vėluoja lygiai valandą. Fotosesijai turim pusvalandį.

Pirmieji kadrai nieko gero nežada – kojos pamėlynavusios nuo šalčio (ne juokas tiek išlaukti automobilyje), viena akis padažyta juodai, kita kreivai, pudra pasiskirsčiusi netolygiai, lūpų kontūrai neegzistuoja (dažiausi prieš galinio vaizdo veidrodėlį pasistačiusi automobilį po gatvės žibintu). Stambiu planu ryškėja atskiros mano kūno dalys, kurias labai sunku susieti tarpusavyje ar tuo labiau priskirti man. Proporcijos nenusakomos – užpakalis atrodo kaip Himalajai, o už jo kyšančios kojytės – kaip Himalajų ožkų apgraužti karklai. Susipykstam.

„Tau nusispjaut į meną! – šaukia draugė. – Esi banali kaip bufetininkė. Tau rūpi tik gražiai atrodyti!“ Bet juk aš neketinu kaboti galerijoje – tik garaže. Todėl primygtinai reikalauju teisingų proporcijų ir perspektyvos. Galiausiai draugė atneša baltą šilkinę paklodę ir užmeta ant manęs. „Kuo tu blogesnė už Valentaitę? – klausimu atsako į klausiamą mano žvilgsnį ir dailiai mane apkamšo, kad išryškėtų kūno kontūrai. – Jei ji gali taip pozuoti „Playboy“ viršeliui, tai kodėl tu negali kalendoriui?“ Ji įdėmiai spokso į mane pro objektyvo akį ir atrodo lieka patenkinta. Nors ne – ne visai. „Ką darysim su veidu?“ – susirūpinusi klausia. Ei, kas ten dar ryte kalbėjo apie natūralų grožį? „Pasuk veidą 180 laipsnių kampu!“ – įsakmiai pareiškia. Gal ji per daug prisižiūrėjo fantastinių trilerių? Sugebu išlaužti ne daugiau 40 laipsnių – kompensuodama likusius, atkraginu galvą atgal.

„Yra!” – džiaugsmingai šūkteli draugė iki fotosesijos pabaigos likus 3 minutėms. Abi palinkstam prie fotoaparato. Įdėmiai žiūrim ir tylim. Tylim ilgai. „Tobula...“ – galiausiai neslėpdama susižavėjimo atsidūsta draugė. Turiu su ja sutikti. Tai tikrai tobula – tobuli pečiai, tobulas kaklas, tobula smakro linija. Tobulai balta paklodė. Tobulas šešėlis, kuriame slepiasi veidas. Štai kur tikrasis (ir svarbiausia – natūralus!) grožis.

Galų gale, visa tai, ko nesimato, mano mylimasis ir taip moka atmintinai. O jei ko ir neprisimena – tai dar geriau. Juk vaizduotėje visada viskas atrodo geriau nei realybėje.