Ar tikrai gyvenimas be sekso – kančia? (8)

Turint galvoje, kiek mažai laiko skiriame seksui, argi nenuostabu, kad jis taip sureikšminamas? Atrodytų, kuo dažniau myliesi, tuo labiau sekasi. Sekso ekspertai tvirtina, kad šiuo atveju galioja tas pats dėsnis – šventės laukimas gali būti malonesnis už pačią šventę. Juolab kad laukiame kur kas ilgiau, nei švenčiame.

Tai nutiko seniai. Su vyru buvome ką tik vedę studentai. Autobuse „Vilnius – Klaipėda“, kuriuo dardėjome į vyro tėvų namus, sėdimų vietų nebuvo, todėl stovėjome atsirėmę vienas į kitą, o jis laikė apglėbęs mane ranka per juosmenį. Nei iš šio, nei iš to prie mūsų prisigretino pusamžis vyriškis. „Jūs turbūt neseniai vedę?“ – pasiteiravo užjaučiamai šypsodamasis. Išdidžiai atkirtau, kad labai seniai – jau visas pusmetis. „Na, taip... – nusijuokė tas. – Nesupykite, bet noriu jums patarti – nelieskite savo vyro, jei neketinate mylėtis. Nuolatinis lytėjimas atbukins pojūčius, ir jis liausis jūsų geidęs.“ Prunkštelėjau iš pasipiktinimo ir dar stipriau įsikibau į sutuoktinį. Vis dėlto, vertinant racionaliai, turėjau pripažinti neatremiamą šio patarimo logiką – kuo esi alkanesnis, tuo labiau nori valgyti. Tik įdomu – alkanuoju laikotarpiu maistą geriau apskritai pamiršti ar vis dėlto galima pasilepinti lengvais užkandžiais?

Jokių prisilietimų

Kartą nutariau paeksperimentuoti – išsiaiškinti sekso kokybę po dviejų skirtingai praleistų abstinencijos savaičių: vieną su vyru nutarėme iškentėti be jokių prisilietimų, o kitą pripildyti švelnių glamonių. Turiu pripažinti – savaitė be prisilietimų buvo tikrai sunki. Kai, grįžusi po įtemptos dienos, negali leistis apkabinama ar paglostoma, pasijunti labai vieniša ir apleista. Arbata, pokalbiai – visa tai niekai, jei nėra fizinio kontakto. Sulig kiekviena diena dariausi vis irzlesnė ir piktesnė. Įtampa tarp mudviejų augo, tačiau tikrai negalėčiau jos pavadinti seksualine. Vyrui iškęsti šį periodą sekėsi kur kas lengviau.

„Sekso guru“ iš autobuso buvo savotiškai teisus – po savaitės visiško susilaikymo kūnas tikrai tampa jautresnis bet kokiam prisilietimui: susijaudini akimirksniu. O štai pats seksas veikiau primena ne meilės aktą, o trumpą elektros išlydį. Pasimylėjusi jaučiau labiau ne palengvėjimą, o nusivylimą, liūdesį, net savotišką susierzinimą. Tiesa, sutuoktinio tokie pojūčiai nekamavo – jis tikino patyręs fantastišką orgazmą ir dabar esąs netgi labai laimingas.

Tai nenuostabu – retam vyrui glamonės, bučiniai ir prisilietimai būna savitiksliai. Jiems tai dažniausiai tėra įžanga į lytinį aktą, o šis vertingas, savaime suprantama, tik tada, kai baigiasi orgazmu. Viskas aišku ir logiška kaip du kart du. Ir, deja, gana fiziologiška. Gyvūnai taip pat nesiglamonėja. Negana to, poruojasi tik tada, kai gali susilaukti palikuonių. Tačiau net ir juos galime išmokyti mėgautis švelnumu – pažvelkite, kaip šuo ar katinas tiesiasi link mūsų trokšdami, kad juos paglostytume. Gal mūsų sekso „mokytoją“ tiesiog per mažai glostė?

Švelnumo periodai

Glamonių savaitė buvo kur kas malonesnė. Jai baigiantis, įtampa pasiekė kritinę ribą mums abiem, ir tikrai galėčiau ją pavadinti seksualine. Tai priminė draugystės pradžią arba slaptą romaną, kai leidi geismui užvaldyti visas savo mintis, tačiau vis dar laikaisi sekso tabu. Vyrui tai patiko kiek mažiau – kartais atrodydavo ne juokais suirzęs ir rimtai pasiruošęs nutraukti eksperimentą pačiame įkarštyje. O štai pasimylėjimas buvo fantastiškas ir jam, ir man: kupinas švelnumo, atradimo ir artumo džiaugsmo, noro suteikti malonumą vienas kitam, o ne rūpintis tik savuoju.

Ypač daug dėmesio vienas kitam susilaikymo periodu skiria tie, kurie nėštumo nutaria saugotis natūraliais metodais. Garsioje lenkų katalikų kunigo Ksawery Knotzo knygoje „Seksas, kurio nepatyrėte“ daug kalbama apie tai, kaip išgyventi vaisingąjį ciklo periodą – kai ovuliacijos pažadintas fizinis potraukis tampa itin stiprus, tačiau mylėtis kaip tyčia negalima. „Būtų idealu, jei sutuoktiniai tuo metu rastų aukso vidurį tarp seksualinės laisvės, susijusios su didžiausio malonumo paieškomis, ir brolio bei sesers ryšio, tarsi būtų belyčiai, – rašo jis. – Natūralus mylinčių sutuoktinių kūniško artumo troškimas, nors ir nenumalšinamas visiškai, turi būti kompensuojamas rodant vienas kitam švelnumą, juk ne tik kūnui reikia kūno, bet pirmiausiai žmogui reikia žmogaus.“ Vis dėlto aistrą keliančių glamonių šiuo laikotarpiu K. Knotzas nerekomenduoja: „Šiame kelyje sutuoktiniai turi vengti dviejų kraštutinumų: negalima griežtai atsisakyti šiltų, švelnių santykių ir nevalia nuolatos ieškoti artumo ir intymumo pernelyg karštai, aistringai glamonėjantis. Gyvenimo praktika rodo, kad rasti aukso vidurį nėra lengva. Šis menas kai kuriems sutuoktiniams primena vaikščiojimą lynu.“