Velingtono kepsnys pagal virtuvės šefą R. Bolgovą (4)

Į svečius pas virtuvės šefą Ruslaną Bolgovą įsiprašėme garsaus britų atlikėjo Eltono Johno koncerto išvakarėse. Tai ne vienintelė užsienio žvaigždė, kuriai Ruslanas ir jo komanda ruošė vakarienę. Triukšmingai 35-ąjį gimtadienį atšventęs virtuvės šefas šiuo metu laisvo laiko neturi. Darbas bare „311 Lounge“, vakarienės garsenybėms, su jomis. Ir dar savo verslo pradžia...

Kokio verslo imatės?

Maitinimo organizavimo renginiuose, išvažiuojamųjų banketų, furšetų. Labiausiai mėgstu vestuves – ruošiant jas, galima improvizuoti, atskleisti savo sumanymus, gebėjimus. Man įdomu parinkti patiekalus, sudaryti valgiaraštį. Vestuvių valgiai turi pagardinti šią iškilmingą dieną, suteikti jai šventiško kvapo ir skonio, bet neturi tapti pagrindiniu akcentu. Man labai svarbu bendrauti su užsakovais. Kai susipažįsti, pasikalbi su žmonėmis, kurie ruošiasi svarbiausiam savo gyvenimo įvykiui, norisi nuoširdžiai ir atsakingai jiems padėti.

Kaip viską spėjate?

Svarbiausia – planuoti laiką. Jei tinkamai suorganizuoji dienos darbus, gali spėti labai daug. Žinoma, turi būti ir gera komanda, su kuria dirbi. Kai pasitiki kartu dirbančiais žmonėmis, turi sistemą, nesunku daug nuveikti. Kita vertus, manau, nereikia verstis per galvą, kad žūtbūt visur spėtum. Reikia mokėti atsirinkti, turėti prioritetus. Esu įsitikinęs, kad geriau padaryti mažiau, bet kokybiškai.

Anot Ruslano, nors Velingtono kepsnį ruošti sudėtinga, bet verta pabandyti nors kartą išsikepti jį patiems

Maistą išrankioms užsienio garsenybėms ruošiate nebe pirmą kartą. Kaip suprantate, ar jiems patiko?

Kol kas dar niekas nesupeikė... Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kuo žmogus garsesnis, kuo daugiau gyvenime pasiekęs, tuo mažiau įnoringas ir priekabus. Dažniausi įžymybių pageidavimai – kad maistas būtų pagamintas iš šviežių, ekologiškų produktų, nešildytas. Kartais žmogus prašo nedėti į patiekalus kai kurių komponentų, nes jų tiesiog nevalgo, tačiau nemanau, kad tai koks nors ypatingas reikalavimas – juk tokių galėtume išvardyti kiekvienas. Taigi svarbiausia – tikri produktai, pvz., tikra feta, šviežiai spaustos sultys ir t. t. Juk ir patys norėtume, kad mus vaišintų būtent šviežiu, natūraliu maistu. Gaminti visada reikia su meile, ir nesvarbu – žvaigždei ar draugui.

Jeigu, prieš pradėdami ruošti svarbius pietus, negaunate kokio nors būtino komponento?

Keičiame kitu, tačiau laikausi taisyklės – jeigu keisti produktą, tai tik geresniu. Net jei tai ir nuostolinga.

Kelerių metų tapote virtuvės šefu?

Turbūt galėčiau pasakyti, kad aš virtuvės šefu ne tapau, o gimiau. Šešiolikos jau buvau baigęs kulinarų mokyklą. O kai pradėjau dirbti aukšto lygio restorane „Steak House Hazienda“, supratau, kad turiu visko mokytis iš naujo. Čia prasidėjo mano, kaip virtuvės šefo, karjera. Čia dirbdamas turėjau nemažai investuoti į mokslus, daug gilintis į maisto gaminimo, patiekimo subtilybes, kad atitikčiau keliamus reikalavimus.

Kuriuos savo mokytojus paminėtumėt?

Pirmoji mano mokytoja – Miroslava Nazarova. Visagino technologijos ir profesinio mokymo centre ji išmokė mane maisto gaminimo pagrindų. Antroji – Janina Peckienė – dviejų Nidoje esančių restoranų savininkė, profesionali virėja. Išmokė mane ruošti žuvų, jūrų gėrybių patiekalus. Trečioji mokytoja Aldona Gečienė – bene tituluočiausia, daugiausia apdovanojimų pelniusi virtuvės šefė Lietuvoje. Ji išmokė mane ne tik gražiai patiekti, gerai pagaminti patiekalus, bet ir tinkamai organizuoti darbus virtuvėje. Aldoną laikau ne tik savo mokytoja, bet ir drauge.

Ar yra Lietuvoje koks nors kulinaras, pas kurį norėtumėte pasitobulinti?

Daugumą Lietuvos virtuvės šefų pažįstu – visi išėjome tą pačią mokyklą. Susitinkame įvairiuose kursuose. Žinome, kuris iš mūsų ką veikia, kaip ir kur dirba. Esame per daug susiję, todėl nemanau, kad galėčiau pas kurį nors iš jų tobulintis...

O užsienyje?

Esu buvęs ne vienos pasaulio šalies organizuojamuose virtuvės šefų kursuose, tačiau labiausiai patiko italų. Jų mokymo metodika, temperamentas, požiūris man priimtiniausi.

Kur išmokstate naujų receptų?

Savo virtuvėje. Kai turi tvirtus teorinius pagrindus, išmanai produktų derinimą, gali eksperimentuoti, improvizuoti, kurti naujus patiekalus.

Į kokios šalies virtuvės įmantrybes norėtumėte pasigilinti?

Į Skandinavijos. Ji labai savita, natūrali. Ir dabar ypač populiari, smarkiai konkuruoja su prancūzų.

Kiekvienos srities profesionalai saugo profesines paslaptis, neskuba jomis dalytis. O Jūs elgiatės priešingai...

Man negaila, džiaugiuosi, jei klausia patarimo. Jei mane kopijuoja – vadinasi, turiu ką pasakyti ir parodyti.

Kokį patiekalą ruošiate savo artimiesiems per Kalėdas?

Daug metų Kalėdas sutikdavau pas brangius žmones Šiauliuose. Antros Kalėdų dienos rytą, kol visi dar miegodavo, išvirdavau šiupininės. Į ją tinka dėti visko, ko yra šaldytuve – kaip ir gaminant picą.

Kokį artimųjų gaminamą patiekalą mėgstate labiausiai?

Mano anyta gamina nepaprastai skanų plovą ir ypatingus lietinius – kiekvieną šepetėliu aptepa tirpintu sviestu.

O ką gamina jūsų mama?

Mama sako, maistas – vyrų reikalas. Todėl, atvykęs jos aplankyti į Visaginą, dažniausiai gaminu aš. Tačiau ir mama, norėdama mane palepinti, rytais paruošia mano mėgstamos ryžių košės, pietums – vištienos sultinio, naminių maltinių, mielinės tešlos spurgų.

Koks patiekalas ar produktas Jums yra delikatesas?

Tunų kepenėlės. Lietuvoje jų neįmanoma gauti.

Kaip klientai gali Jus nudžiuginti?

Malonu, kai restorano lankytojai pakviečia virtuvės šefą, pasiteirauja apie patiekalus, prie šių tinkančius gėrimus. Nereikia bijoti to daryti – virtuvės šefui tai malonu.