Maisto tinklaraštininkė nemėgsta kasdien sukiotis prie puodų (6)

Kai patirtis kaupta dvidešimt metų, yra kuo pasidalinti. Ir receptais, ir patarimais. Dalį jų maisto tinklaraštininkė Elžbieta Monkevič sudėjo į pirmąją savo autorinę knygą „Žaidžiame virtuvę“.

Koks buvo pirmasis jūsų patiekalas, kurį pagaminote? Kiek jums tada buvo metų?

Šeimoje sklando legendos, kad geriausias būdas nuraminti mane mažą buvo leidimas žaisti su produktais. Daug kiaušinių tada buvo sudaužyta ir miltų išbarstyta.

Ryškaus debiuto virtuvėje neturėjau. Įsiliejau į ją palaipsniui. Visuomet kažką darydavau – tai daržoves plaudavau, tai mėsą dešroms pjaustydavau, tai kažką maišydavau, tai sausainius cukrumi barstydavau, o būdama vos aštuoniolikos sesers vestuvių pokyliui įdarytas vištas gaminau. Man kartais atrodo, kad aš virtuvėje visada buvau.

Ką labiau mėgstate gaminti – saldžiuosius ar sūriuosius patiekalus? O valgyti?

Nelygu nuotaika. Bet labiausiai mėgstu "žaisti" su užkandžiais. Ir gaminti želė – tai ramina ir maloniai nuteikia.
O valgyti? Gal verčiau pasakysiu, ko nemėgstu: subproduktų, (išskyrus kepenėles ir liežuvį), visko iš virtų, tarkuotų bulvių (niekada gyvenime negaminau cepelinų ir gaminti jų nesiruošiu). Sukandusi dantis valgau (svečiuose) jūros gėrybes. Nekenčiu kokoso, žemės riešutų ir nemėgstu ciberžole gardintų patiekalų. Apskritai nemėgstu, kai persistengta su prieskoniais ir įvairiais priedais. Maistas turi būti pagamintas iš geros kokybės produktų, ir tas šviežumo, natūralumo skonis neturi būti užgožtas. Aš mėgstu labai paprastą maistą, o labiausiai – mano vyro gaminamus mėsos kepsnius ant žarijų. Būtinai su keptomis daržovėmis. Mėgstu šviežiai iškeptą duoną, daug žalumynų, saldžias uogas, ledus – tiesiog tokį maistą, kuris atitinka nuotaiką ir poreikius. Juk būna taip, kad paprasta grikių košė atrodo išsvajotas gardėsis, ir jokie delikatesai jos nenurungs.

Ar galvojate, kad maisto ruošimas – vyrų reikalas?Ar dėl to kyla ginčų su vyru?

Maistą turi gaminti tas, kas moka tai daryti, kas daro tai su džiaugsmu ir nelieka šiam veiksmui abejingas. Nors, aišku, neįsivaizduoju moters, ruošiančios žarijas kepimui. O ginčai – jau praeitas etapas. Su vyru (jis dirba viename garsiame Vilniaus restorane) dėl maisto ginčijomės gal prieš 10 metų, kai vienas kitam bandėme įrodyti, kuris geresnis virtuvėje. Oi oi, kaip viskas aplink drebėjo.... Dabar mes be žodžių suprantame, kas ką moka ir ką darys. Ir neprašyti vienas į kito „daržą“ nelipame.

Kur perkate produktus?

Niekad neperku visko vienoje vietoje. Einu į prekybos centrus, į mažas parduotuvėles, į turgų, turgelius – kai turiu laiko, tai tikrai malonus procesas. Labai atidžiai studijuoju visas etiketes. Turiu savo mėgstamų produktų ir žinau, kur jų kokybės ir kainos santykis man yra priimtiniausias. Šiaip man labiausiai patinka lankytis maisto, indų parduotuvėse bei knygynuose.

Patarkite, kaip išsirinkti gerą mėsą kepsniui. Kaip paruošti, kad būtų sultinga?

Tiesą pasakius, mėsą perka vyras. Renka ją pagal spalvą, kvapą, kietumą. Iškepus būtina kepsnį uždengti ir truputį leisti jam „pailsėti“, kad tolygiai pasiskirstytų sultys.

Kas jūsų virtuvės paslapčių mokytojai? Kokius mokslus baigėte?

Esu konditerė. Neturėjau tikslo dirbti šio darbo, bet labai norėjau išmokti puošti tortus ir pyragaičius. Ir net nepajutau, kaip įsitraukiau. Baigus kulinarinę mokyklą man buvo pasiūlyta likti joje. Kitas mano išsilavinimas – iš meno srities.
Maisto gaminimo mokiausi ir mokausi iš visų. Gebėjimus paveldėjau su genais. Visos mūsų šeimos moterys puikiai gamino ir gamina. Mano močiutės kepta višta buvo tikra poezija, ji ją gamino intuityviai. Pasirodo, lygiai taip pat gamina ir didieji šių laikų kulinarijos autoritetai.
Dirbti kulinarijos mokykloje buvo smagu, nes įgijau tikros maisto gaminimo patirties, kurią pritaikau iki šiol. Dabar juokauju, kad tuo laiku „apženijau“ pusę Lietuvos – nors pati buvau vos dvidešimties, kas mėnesį ruošdavau maistą kelioms vestuvėms. Be to, ten dirbusios dėstytojos Irena Jelagienė ir dabar jau šios mokyklos direktorė Birutė Stasiūnienė išmokė mane, kad maisto gaminimas – tai kūryba.
Dabar nuo mano darbo stalo nedingsta kulinarinės knygos. Mėgiamiausios – knygos apie maisto istoriją, kulinarinės enciklopedijos ir žinynai. Ir visą laiką galvoju, kiek daug dar turiu sužinoti.