Kelionė - kaip meno kūrinys (1) 

„Išvirėme bouillabaisse visiems tos dienos restorano lankytojams. Į sausakimšą salę buvo išneštas didžiulis Prancūzijos vėliavytėmis dekoruotas padėklas mūsų ruoštų žuvų. Labai savimi didžiavomės", - prisimena ponia Violeta.

Išmokome išsikepti duonos

„Kitą rytą su šefu Jerome‘u Cellier mokėmės kepti Provanso regiono duoną fougasse ir saldžias anyžines bandeles navettes. Žinią, kad teks minkyti tešlą, kai kurie priėmė skeptiškai, tačiau saulėtas rytas, nepaprastas kepinių kvapas masino panirti į keturių rūšių duonos kepimo paslaptis. Provansiečiai labai mėgsta savo gaminius gardinti anyžiais, apelsinmedžių žiedų vandeniu. Taip pat naudoja daug sviesto. Duonos ir saldžių bandelių kepimo pamoka visiems labai patiko. Daugelis prie duonos tešlos prisilietė pirmą kartą. Ir suprato, kad namie savaitgaliais šeimą gali pradžiuginti pačių kepta duona", - dėstė gurmaniškų kelionių entuziastė.

Kepimo pamoką vainikavo tradicinių Provanso regiono sumuštinių valgymas: šviežia duonelė, daržovės, kiaušiniai, ančiuviai skaniai slydo užgeriami vaišingo šefo pastatytu šiose vietovėse populiariu rožiniu vynu. Jis geriamas vis dažniau, nes vis daugiau čia būna labai karštų dienų, o ši vyno rūšis puikiai gaivina.

Senovinės muilo manufaktūros

Marselyje keliautojai aplankė ir vieną labai įdomią su maistu nesusijusią vietą - senovinį muilo fabriką. Marselio muilas žinomas visame pasaulyje, nors beveik neeksportuojamas (tik nedidelis kiekis išvežamas į JAV ir Angliją). Jo pagrindas - grynas alyvuogių aliejus, o spalvą ir aromatą suteikia tik natūralios priemonės: levandos, citrusiniai vaisiai, kiti augalai. Kadaise šiame regione veikė maždaug 90 muilo manufaktūrų. Dabar veikia tik trys, užtat ir muilo pagaminama nedaug. Manufaktūrose dirba tik po penkis žmones, įskaitant pardavėją ir savininką. Turistams iš Lietuvos buvo įdomu stebėti visą šio puikaus muilo gaminimo procesą. Manufaktūroje, kurioje lankėsi, dirbantys jauni žmonės supranta rankų darbo vertę, suvokia, kaip svarbu tęsti tradicijas.

Ovacijos Napoleonui

Marselio senamiestis dvelkia arabiška dvasia. Jūros pakrantėje iš ryto klega žuvų turgus, per pietus atsidaro jūrų gėrybių restoranai, juose lankytojų nepritrūksta iki vėlaus vakaro. Aplankyti verta „Peron" - šis žuvų ir jūrų gėrybių restoranas įsikūręs taip pat pakrantėje. Jame vakarieniavo ir kelionės dalyviai. Kitą vakarą lietuviai panoro paskanauti korsikietiškų patiekalų, tad nuvyko į „Le Caribou". Ten buvo sausakimša, bet atmosfera - labai nuotaikinga. „Įspūdingas savininkas raudonomis kelnėmis ir raudonais akinių rėmeliais mus priėmė kaip rusus ir įjungė balalaikų muziką. Pyktelėjom. Paaiškinom, kad nelabai mėgstame būti gretinami su šia tauta dėl buvusio okupacinio periodo. Vyriškis greitai sumetė, kas ir kaip, grįžo su padėklu saldžios korsikietiškos degtinės ir pasakė: „Aš jus labai gerai suprantu, nes Korsika iki šiol yra okupuota." Praleidom nuostabų vakarą, stalai lūžo, viso degustacinio valgiaraščio patiekalų įveikti nepajėgėme. Įdomiausia vakaro dalis - desertų kelionė į stalą. Buvo išjungtos šviesos, aidėjo ovacijos ir maršas Napoleono garbei. Atmosfera šiame restorane tokia nenusakoma, kad išeiti iš jo tiesiog sunku."

Sodai - ir vestuvėms rengti

Lankydamiesi žymiuosiuose „Val Joanis" soduose, keliautojai susitiko su labai maloniais jų šeimininkais. Šie įspūdingi sodai yra gavę Prancūzijos vyriausybės apdovanojimą kaip gražiausi šalyje. Dekoratyvūs krūmai, vaismedžiai, įgavę nenusakomus pavidalus, obelaitės, kurių lajoms suteikta vėduoklės forma, gėlių gausa... Vietos jaunavedžiai mėgsta čia rengti vestuves. Nuostabioje vietoje buvo labai skanu degustuoti keturių rūšių vyną.

Paulis Cezanne'o dvasia

Provanso sostine laikomame Ekse iki šiol tebesklando bohemiška dvasia, kurios miestui įpūtė čia gimęs prancūzų tapytojas Paulis Cezanne‘as. V. Kleinienės galvoje jau sukasi idėjos, ką turistai galėtų nuveikti šiame mieste. Paskutinė vakarienė laukė restorane „Deux Garçons". Čia mėgo lankytis P. Cezanne‘as. „Padūmiję Versalio veidrodžiai, indai, autentiškos anų laikų sienų dekoracijos, nutrintos grindys. Vyresnė publika. Pasijunti dalimi istorijos, praeities, tai sureikšmina tavo buvimą esamoje vietoje", - mintimis atgal grįžta ponia Violeta.

Kitą rytą keliautojai grįžo į Nicą, užklydo į nuostabų sendaikčių turgų. Jame šurmuliavę pardavėjai - spalvingi personažai. „Be galo gražus rytas, rūkas, topolių alėja... Pasijutome tarsi Fellini filmų herojai: šalia vyras su didžiule juoda skrybėle ir raudonu šaliku pardavinėjo batų tepalo kolekciją, kitas siūlė durų rankenas, dama su šuniuku - senovinę segę, šaukštelių rinkinį..."

Šios nepigios kelionės (vienam žmogui kainuoja maždaug 5 tūkst. litų neskaitant papildomų išlaidų vakarienėms) - kaip meno kūriniai: unikalios, išskirtinės. „Tokių kelionių negali prikepti tarsi blynų. Jas išpuoselėju lyg brangakmenius, netiražuoju, nekartoju. Grupė susidraugavo, tapome beveik klubu keliautojų, kuriuos vienija gero maisto aistra. Tokios kelionės nenusibosta. Stebime žmones. Štai mažo miestelio restoranėlio savininkė - septyniasdešimtmetė madam. Mini sijonėlis, batai aukštais aulais, pankiška šukuosena iš vaivorykštės spalvom išmargintų plaukų. Žiūri į ją ir nejučia imi kitaip mąstyti. Arba restoranas, į kurį pietauti eina vietos gyventojai - vynuogių rinkėjai, jų šeimos, spalvingos asabos iš miestelio su vaikais ir šunimis. Šeimininkė laksto atominiu tempu. Tokie vaizdai atmintyje įstringa kaip gero filmo kadrai", - dėsto ponia Violeta, turinti ir dar vieną svajonę - rengti garsių virimo mokyklų šefų gaminimo pamokas Lietuvoje.