Pasauliniam kelionių valdymo agentūrų tinklui „Radius" priklausančio kelionių organizatoriaus „AAA Wrislit" turizmo skyriaus direktorė Violeta Kleinienė daugybę metų puoselėjo svajonę organizuoti išskirtines - maisto kultūrai skirtas - keliones. Per vienas atostogas, sėdėdama pajūry po slyva, ji ir sukūrė gastronominio turizmo maršrutą.
Ponią Violetą dar jaunystėje domėtis maisto gaminimu paskatino tėtis. „Jis sakė, kad ištekėjusi prapulsiu, nes nieko, išskyrus kiaušinienę, nemokėsiu kepti, ir vyras esą mane išvarys iš namų. Rinkau receptų knygas, pamėgau virti, mano namai kvepia geru maistu, džiaugiuosi, kai yra valgytojų, - pasakoja ponia Violeta. - Devyniolika metų dirbu turizmo versle. Gimė idėja pažinti pasaulį per virtuvę, autentiškus produktus. Keliauti tam, kad išmoktum ruošti maistą? Patraukliai pateikti gastronominę kelionę? Nuvykau į Lioną (Prancūzija), į labai įdomų maisto ir vyno kelionių eksperto Haroldo Portey vedamą seminarą. Išlaikiau testus, gavau sertifikatus, įstojau į Tarptautinę kulinarijos turizmo asociaciją. Atlikusi parengiamąjį darbą, supratau, kaip reikia organizuoti ir patraukliai pristatyti gastronomines keliones. Ištyrinėjau rinką."
Pirmiausia Violeta sukūrė gurmaniškos kelionės po Lioną ir jauno vyno regioną Božolė (pranc.Beaujolais ) programą. Šias vietas turizmo žinovė buvo ištyrinėjusi pati. Anot kelionių organizatorės, nors programa parengta detali, keliautojai - devynios moterys ir vienas vyras (visi verslininkai, mėgstantys gerą maistą) - nelabai įsivaizdavo, kur važiuoja. „Žinojome, kad pateksime į virimo pamoką, lankysimės vynuogynuose, manufaktūrėlėje, kurioje riešutų aliejus spaudžiamas rankiniu būdu, ožkų ūkyje bei sūrio gamyklėlėje, - prisimena ponia Violeta. - Tačiau kelionės dalyviai manė, kad daugiau valgysime, ragausime, nei patys gaminsime."
Keliautojams teko pabendrauti su garsaus Prancūzijos virtuvės šefo Paulio Bocuse mokiniu Jeanu Marcu Villard‘u. Būdami Lione, jie apsilankė šio meistro mokykloje „Atelier de cuisine Gastronomique". „Mus pasitiko pats šeimininkas - spalvinga asmenybė, aistringas savo profesijos gerbėjas, - pasakoja ponia Violeta. - Vertinga vien išgirsti ir pamatyti, kaip Villard‘as degančiomis akimis dalijasi virimo paslaptimis." Įkvepiančioje tikros prancūzų virtuvės atmosferoje gurmanai iš Lietuvos ruošė moliūgų sriubą su jūrų šukutėmis, paskanintą lazdynų riešutų aliejumi, jūrų velnius su artišokais šafranų padaže, kepė kriaušių pyragą ir darė putėsius (pranc. crème brûlée). Paskui visi kartu pietavo. Atsisveikindamas su pamokos dalyviais, virtuvės šefas J. M. Villard‘as padovanojo kiekvienam patiekalų receptus.
Paklajoję po įspūdingą Liono turgų (Les Halles), keliautojai nuvyko degustuoti vyno į Tezė esančią šio gėrimo daryklą „Domaine Jean-François et Carmen Garon".
Šeimos verslas - iš kartos į kartą
Ponią Violetą žavi tai, kad nedidelis šeimos verslas Božolė regione perduodamas iš kartos į kartą. „Į ožkų sūrio daryklą Ouroux kaimelyje ilgai važiavome kalnų keliais, kol pagaliau išvydome iš akmenų suręstą, vijokliais apaugusį gotikinį namą, - prisimena pašnekovė. - Mistiškas vaizdas. Po kiemą vaikšto du nepatenkinti žąsinai: ramybę sudrumstėme. Na, galvojam, išeis kokia bobutė su kerziniais batais". Tačiau keliautojus gurmanus pasitiko elegantiškai apsirengusi prancūzė Linda Gauthier. „Moteris pradeda pasakoti apie savo ūkį, o mes netenkame žado nuo to, kaip ji atrodo, - įspūdžius bando perteikti ponia Violeta. - Suvokiame: ji ne šiam vakarui pasipuošė, poniai Lindai natūralu prisižiūrėti kasdien". L. Gauthier kilusi iš Paryžiaus. Ištekėjo už ūkio paveldėtojo, bet šis visai nesidomi sūrių gamyba. Tad vieną dieną šeimininkė suprato: jei nori išsaugoti šeimos verslą, pati turi mokytis ūkininkauti, todėl perėmė vadžias į savo rankas. Šiame ūkyje gaminami ypatingi ožkų sūriai. Juos perka miestelio restoranai, jų galima įsigyti vietos turguje ar užsisakyti, kad pristatytų į namus.
Vieno Božolė vynuogyno savininkas irgi papasakojo panašią istoriją: į vynuogynus jis nekeldavo kojos, vyno nemėgo, bet kai mirė tėvas, teko spręsti, ką daryti su ūkiu. Vyriškis atsisakė teisininko karjeros, miestelio mero pareigų ir ėmė mokytis vyndarystės. Jo vaikai, kaip ir pats kadaise, apie šį verslą nė girdėti nenori. Išvyko gyventi kuo toliau nuo čia. Galbūt todėl, kad vynuogių auginimas ir vyndarystė, jei tik pradedi tuo domėtis, įtraukia kaip priklausomybės liga...
Marselyje keliautojai lankėsi grūdinių kultūrų aliejaus manufaktūroje „La Licorne". Ir vėl jiems paaiškinta: „Tai - tradicinis šeimos verslas." Pamainomis čia dirba tik du žmonės, veikia autentiškos senovinės staklės, o produkcija eksportuojama į žymiausius pasaulio restoranus.
„Arba bitininkas, - toliau vardija ponia Violeta. - Be galo įdomus jaunas liūdno žvilgsnio atsiskyrėlis. Jis kalbasi su bitėmis, o mums pasakojo apie šių gyvenimą. Kvietė išragauti gausybę rūšių medaus. Nebuvo vietų, kurios nebūtų padariusios įspūdžio. Tikri dalykai traukia."
Tad pirmasis ponios Violetos blynas nepridegė, kelionė pasisekė. „Tačiau nebuvau tikra, ar atsirastų norinčiųjų vykti į kitą kraštą. Pasidomėjau įspūdžiais. „Organizuok, ir greitai!" - išgirdau raginimą. Ketinau nuvežti grupę į Vokietiją ragauti pavasarinių šparagų patiekalų, tačiau nespėjau parengti kelionės. Tai - kūrybinis darbas, jį atlieku per atostogas. Lankytinas vietas norisi pristatyti kaip perliukus."
Alexandre‘o Dumas išgarsinta sriuba
Praėjusių metų rugpjūtį V. Kleinienė parengė dar vieną gastronominę kelionę - į Provansą, žuvimis ir jūrų gėrybėmis garsėjantį Prancūzijos regioną. „Sumanėme mokytis virti bouillabaisse - legendinę Marselio žuvienę. Senais laikais tai buvo vargšų sriuba, ją žvejai virdavosi iš turguje parduoti netinkamų smulkių žuvų. Ilgainiui žuvienės sudedamųjų dalių sąrašas ilgėjo, o galiausiai restoranų šefai ją pavertė didingu patiekalu, - tęsia ponia Violeta. - Bouillabaisse ypač išpopuliarino rašytojas Alexandre‘as Dumas: visiems pasakojo, kokia skani sriuba verdama jo draugo smuklėje. Esu ragavusi šios įvairiose vietose: skonis skiriasi. Autentiška verdama Marselyje. Skaidrus, kvapnus sultinys iš smulkių žuvelių, gausiai pagardintas prieskoniais ir stambiais žuvų ar jūrų gėrybių gabalais. Tai tarsi ir pirmas, ir antras patiekalas vienoje lėkštėje, nors paprastai ši sriuba patiekiama taip: atskirai žuvys, atskirai - sultinys. Valgytojai palepinami ir skrebučiais su aštriu česnakiniu majonezo padažu aioli. Šį gaminome patys restorane „Miramar" (viename garsiausių ir geriausių Marselyje) padedami žymaus Prancūzijos virtuvės šefo Alaino Ducasse'o mokinio Christiano Buffa. Ponas Buffa - impozantiškas, išvaizdus vyras, galėtų būti kino žvaigždė. Be to, labai malonus, dėmesingas visiems be išimčių."
