Veltinio renesansas (6)

Artėjant šventėms ieškome mielų ir šiltų dovanėlių. O kas gali būti šilčiau už veltinukus? Nesvarbu, patys juos velsite ar pirksite...

Reikia rankų jėgos ir širdies šilumos

Vėlimas – labai senomis tradicijomis pagrįsta veikla, į mūsų laikus grįžusi pačiais įvairiausiais moderniais būdais ir formomis. Niekas tiksliai nežino, kaip buvo sukurtas pirmasis veltinys, tačiau, remiantis viena versijų, ankstyvieji žmonės į savo apavą įdėdavo gyvulių kailio, kad nešaltų kojos. Po kurio laiko jie pastebėjo, kad nuo trinties kailis susivėlė ir virto medžiaga, panašia į veltinį.

Šiuolaikinių veltų tupučių spalvos, faktūros, aplikacijos, dekoravimas įvairiais pluoštais ir medžiagomis tikrai skiriasi nuo tų, kuriuos avėdavo mūsų proseneliai. Tačiau gamybos proceso esmė liko ta pati: veltinys gaminamas naudojant vandenį, šilumą, muilą ir trintį. Kaip ir seniau, tai daug jėgų ir laiko atimantis darbas.

Pirmiausia pasirenkama vilna – jos šiais laikais tikrai galima rasti labai įvairios. Iš pradžių padaromas pėdos šablonas, ant jo iš abiejų pusių keliais sluoksniais klojama vilna. Kiekvienas sluoksnis dedamas skirtinga kryptimi. Tai labai svarbus momentas, nes nuo to, kaip tolygiai išklosime vilną, priklauso veltinukų kokybė. Jei nenorime kreivų ir kuprotų tupučių, turime tai daryti itin kruopščiai. Paskui vilną šlapiname karštu muiluotu vandeniu ir pradedame velti. Kai vilna susivelia, iškerpama apvali skylė kojai įkišti, išimamas šablonas ir toliau trinant, glostant veltinukai formuojami aplink pėdą arba kurpalį. Baigus velti tupučiai labai gerai išskalaujami šiltame vandenyje, kad neliktų muilo, nusausinami rankšluosčiu, vėl suformuojami ant kurpaliaus ir paliekami išdžiūti.

Spalvingi, jaukūs veltinukai sušildo ne tik kojas, bet ir namus kaip ryški ir miela interjero detalė.

Ir spalvingi, ir praktiški

Velti tupučiai ir šiandien gaminami iš 100 proc. natūralios vilnos. Dėl puikių jos savybių veltinukai labai minkšti, lengvi ir patogūs. Vilna, kaip ir žemė, sugeria elektros krūvį ir kojų nuovargį, gerina kraujotaką ir yra puiki priemonė nesusirgti peršalimo ligomis. Skirtingai nei sintetinis pluoštas, vilnos paviršius yra nelygus, sudarytas iš begalės mažų oro burbuliukų – jie padeda išlaikyti kūno šilumą. Esant skirtingoms oro sąlygoms veltinukai sugeria arba išsklaido drėgmę, todėl dėvint šias šlepetes kojos ne tik nešals, bet ir neprakaituos. Be to, vilna natūraliai priešinasi mikrobų dauginimuisi, apsaugo nuo bakterijų ir neutralizuoja kvapus.

Nuo seno buvo tikima, kad vilna veikia panašiai kaip akupunktūra: ji turi skausmą malšinančių, uždegimą slopinančių ir kūną stiprinančių savybių.

Kad ilgiau tarnautų

Veltinukų nereikia dažnai skalbti. Vilna gerai praleidžia orą, tad juos pakanka palaikyti vėsioje patalpoje, kad išsivėdintų. Bet jei yra būtinybė, tupučius geriausia skalbti rankomis. Vilna turi savybę labai lengvai atsikratyti purvo, tad juos pakaks lengvai paglamžyti šiltame (ne karštame) vandenyje, naudojant priemones vilnai skalbti. Išplautų veltinukų negręžkite, o nusausinkite rankšluosčiu ir suformavę aplink pėdą palikite džiūti padėtus horizontaliai.

Veltinukų autorė – Gražina Malinauskienė. Daugiau autorės darbų rasite čia – www.feltingbygrazim.blogspot.com.