Ten, kur buitis nebaisi (14) 

„Buitis yra nebaisi", - taip galima pasakyti apie vilnietės reklamos ir rinkodaros specialistės Dainos Narbutienės namus. Pati savo būstą šeimininkė apibūdina keliais žodžiais: „Netvarka - kaip ant aukšto." Į klausimus, kas dekoravo sieną, kas skambina pianinu, piešia ar gamina įdomius patiekalus, keturis vaikus turinti pašnekovė atsako: „Mes visi ir mūsų draugai."

„Man labai patinka, kad namai pilni žmonių. Tai svarbu", - sako moteris. Jos nevargina į namus nuolat užeinantys svečiai. Daina turi du sūnus ir dvi dukteris: dvidešimt šešerių animatorių Vytautą, metais jaunesnę menininkę Eleną, dvidešimt vienerių būgnininką Joną bei septyniolikmetę mokinę Ignę. Nepataikaujant jaunatviškai atrodančią ir mąstančią moterį nesunkiai galima palaikyti jos vaikų drauge. Beje, išsaugoti liekną figūrą Dainai padeda paprastas receptas: ji nepersivalgo ir beveik visur eina pėsčia.

Galimybė į darbą ir kitur vaikščioti pėsčiomis - vienas iš gyvenimo Užupyje privalumų. Anksčiau Narbutai gyveno kitoje senamiesčio vietoje, o kai teko iš ten išsikraustyti, apie naujus sostinės rajonus ar nuosavus namus kur nors Vilniaus pakraštyje net nesvarstė.

Grįžo į Vilnių

Tiesa, vilniečių šeimai keturis mėnesius teko pagyventi ir provincijoje. Vos susituokę, Daina ir Vytautas bandė mokytojauti atokioje kaimo mokykloje. Lietuvių kalbą ir literatūrą baigusi pašnekovė mokė biologijos ir šiek tiek - rašyti bei skaityti, o Vytautas - karinio rengimo ir kitų vyriškų disciplinų. Jaunieji mokytojai apsigyveno troboje pas vienaakę šeimininkę, kuri daugiausiai laiko praleisdavo gulėdama ant krosnies. Nereginčioji akis neužsimerkdavo, todėl atrodė, kad, net ir miegodama, ji stebi savo nuomininkus. Nors Vytautas sukalė būdelę su širdele, šeimininkė ir toliau, kaip buvo įpratusi, gamtos reikalus atlikinėdavo už tvarto, juolab kad tuo pačiu metu galėjo pakalbinti pro šalį einančius mokinukus ar kaimynus...

Atgal į Vilnių - prieš gimstant pirmajam vaikui - jauna šeima grįžo ne todėl, kad išsigando kaimo buities. Vilniuje ši irgi buvo panaši: krosnys, malkos, anglys, o kadangi name, kuriame gyveno, per šalčius užšaldavo vanduo, tekdavo kibirais atsinešti iš Vilnelės. Ne vienas kibiras išplaukė ir į plačiuosius vandenis. Išsikraustyti iš širdžiai mielų namų teko todėl, kad pastatas grąžintas broliams pranciškonams.

Seno namo „karūna"

Dabartinį būstą šeima nusipirko prieš dvylika metų, o persikraustė maždaug prieš dešimtmetį. Sąvoka „būstas" buvo gana sąlygiška, nes savininkai turėjo tik dokumentus: leidimą įsikurti seno pastato, anksčiau buvusio gamyklos bendrabučio, palėpėje ir būsimo būsto projektą. „Nusipirkome orą. Faktiškai teko pasistatyti namą ant namo", - prisimena Daina.

Šeimai priklauso maždaug 130 kvadratinių metrų ploto butas per du aukštus. Kadangi teko prisitaikyti prie statinio, tiksliau - prie stogo, erdvės čia, Dainos žodžiais, tarsi sulaužytos, o dauguma langų iškirsti šlaitiniame stoge. Šeimininkė sako, kad, jei įsirenginėtų dabar, kai ką darytų kitaip: tarkim, nepaliktų dviejų šalia esančių tualetų (dabar vienas iš jų paverstas sandėliuku). Veikiausiai rinktųsi ir uždarą virtuvę - „kad visur nesklistų kvapai". Dabar ši yra atviroje erdvėje, ir, norint patekti į kambarius, reikia ją pereiti. (Beje, Dainos namuose kartą per mėnesį vyksta kulinariniai vakarai, kai gamina tik vyrai).

Vienas šio būsto privalumų - autonominis dujinis šildymas (visuose kituose namo butuose veikia centrinė šildymo sistema).

Šeimos paveldas

„Man visada norėjosi tokių namų, kuriuose tarsi būtų gyvenusios jau bent trys ar keturios šeimos kartos. Manau, tai - dvaras", - sako Daina. Dabar šis „dvaras" yra palėpėje. Dauguma čia esančių senų baldų - iš vyro namų arba paveldėti iš močiutės.

„Taip ir klojasi tos kartos. Viskas miela ir natūralu", - sako moteris.

Savo močiutę Eleną Matulaitytę-Dankevičienę Daina vadina Bobulyte. Ši moteris buvo išskirtinė asmenybė. Mokėsi pas Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, o mirė sulaukusi šimto aštuonerių. Paskutinius savo gražaus gyvenimo metus ji praleido Vilniuje, pas jauniausią dukrą Rasą, Dainos mamą. Vienas Bobulytės baldų - senovinė spinta su veidrodžiu - į anūkės namus atkeliavo jau po laidotuvių. Daina saugo ir iš senelio Igno Dankevičiaus paveldėtus muzikos instrumentus: smuiką ir perlamutru inkrustuotą mandoliną.

Dainos namuose nemažai meno kūrinių, bet nė vienas jų nėra pirktas. Visi, pavyzdžiui, grafikės Birutės Zokaitytės paveikslai, keramikės Jūratės Neimantienės darbai, Gedimino Akstino skulptūrėlės, lėlininko Rimo Driežio lėlės, - draugų menininkų dovanos.

Nieko neišmeta

Daina sako, kad daiktų - net tuščių kvepalų buteliukų ar kartotinių dėžių - neišmeta, nes nekyla ranka. Taip tarsi savaime ant virtuvės sienos atsirado nebenaudojamų akinių kolekcija, o iš kažkada nusipirktų neskanių kavos pupelių sudėliotas paveikslas, šis kabo taip pat virtuvėje.

„Visi daiktai, ypač smulkmenos, mūsų namuose randa savo vietą ir ilgokai jos nekeičia. Tarkim, kai kurie taip ir guli, kaip buvo padėti prieš kokius aštuonerius metus. Man jie atrodo tarsi gyvi, kaip ir gyvuliukai, atsiradę šiuose namuose. Čia jie gerai jaučiasi. Kaip išmesi? Tuo labiau kad daugelį ne aš atnešiau", - sako Daina.

Ant daiktų nusėdančios dulkės, savotiškas chaosas, kai kur vis dar be gaubtų kabančios lemputės, spintelėmis nepridengti vamzdžiai... šeimininkės neerzina. „Mūsų namuose - kaip Pompidou centre", - šmaikštauja namiškiai.

„Man nepatinka tik šuns šeriai ir trupiniai ant grindų, nes namuose mėgstu vaikščioti basa", - prisipažįsta Daina.

Mokėjimu atsiriboti nuo buities smulkmenų ši moteris panaši į savo šviesaus atminimo anytą muzikologę Onutę Narbutienę. „Ji buvo labai disciplinuota, mokėjo nematyti, ko nereikia, sugebėjo gyventi taip, kad buitis neužgožtų to, kas jai buvo svarbiausia: brangių žmonių ir darbų", - su ypatinga pagarba kalba Daina.

Moteris sako, kad, jei tektų parduoti butą, bene labiausiai būtų gaila keraminių plytelių duženomis išklotų koridoriaus ir virtuvės grindų. Jas šeimininkė išklijavo savo rankomis. O apie tai, kaip Daina prasimanė sudužusių plytelių, būtų galima parašyti jei ne romaną, tai tikrai intriguojantį apsakymą.

Daina apie save:

„Atradau malonų knygų skaitymo būdą. Ačiū puikiajai Daivai Vilkelytei - ji irgi turi mažai laiko. Tai - audioknygos, gaila, kad lietuvių kalba jų beveik nėra, bet galima klausyti kitomis kalbomis."

„Man patinka gyva muzika, dažnai einu į koncertus. Jei esu namie, dažniausiai klausausi to, ką leidžia vaikai, arba jų pačių."

„Mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas - kinas. Todėl ir mūsų šuniukas pavadintas Pipino - vieno filmo herojaus vardu."

„Labai mėgstu visas keliones, ypač traukia didmiesčiai."

„Nesuprantu ir vengiu patetiškų klausimų, tarkim, kas yra svarbiausia gyvenime. Kartais svarbiausia - iš pirmo karto kortomis sudėlioti pasjansą."

„Nenoriu išskirti kokio nors vieno itin mielo daikto ar baldo. Tai būtų labai neteisinga, nes namai - ne ekspozicijų salė, o vieta, kur gyveni ir priiminėji svečius."