Teatro dailininkės namai – be šiuolaikinių baldų (9)

Romantiški scenografės Kotrynos Daujotaitės namai Vilniuje atspindi menišką šeimininkės prigimtį, kūrybinę profesiją ir vaikystės svajones.

Scenografės Kotrynos Daujotaitės namai yra šviesūs, neperkrauti daiktais.

Teatro menininkų – aktorės Inesos Paliulytės ir režisieriaus Algimanto Pociūno – dukros gyvenimo ašimi taip pat tapo teatras. Trisdešimtąjį gimtadienį vasarą švęsianti Kotryna jau yra sukūrusi daugiau kaip trisdešimties spektaklių (Lietuvoje ir Latvijoje) scenografiją ir kostiumus, už Kauno valstybinio teatro spektaklio „4,48 Psichozė“ scenografiją apdovanota „Fortūnos“ prizu, du kartus nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“.

„Scenografe dirbu nuo trečio kurso. Seniai taip buvo, kad vienu metu dirbčiau tik prie vieno spektaklio“, – svarsto Kotryna.

Sename bufete – ir spektaklio „Titaniko orkestras“ scenografijos maketas

Knyga ir rožinis

Dabartinį – pirmąjį nuosavą – būstą mergina įsigijo baigdama studijas Vilniaus dailės akademijoje. Teko imti banko paskolą ir įsipareigoti ilgam – keturiasdešimčiai metų.

Kotryna gyvena prieškarinio triaukščio namo viršutiniame aukšte. Šis pastatas yra Vilniaus senamiesčio pakraštyje, netoli Aušros vartų ir sostinės Halės turgaus, beveik visai šalia geležinkelio. Dailininkės žiniomis, anksčiau šis butas priklausė geležinkelio stoties prižiūrėtojui (jo pareigos rusiškai vadinosi stancionnij smotritel – tarsi iš Antono Čechovo pjesių). Naujoji šeimininkė išsaugojo du ankstesniems gyventojams priklausiusius daiktus: seną, labai ilgą rožinį ir antikvarinę Fiodoro Dostojevskio knygą.

Virtuvė įrenginėta su šūkiu: „Jokio laminato“.

Išvalė erdvę

Penkiasdešimt devynių kvadratinių metrų būste buvo trys kambariai. Kotryna išgriovė beveik visas vidines sienas, dabar čia liko tik vienos durys – į vonią.

Šeimininkė juokiasi prisimindama, kad vienas iš skelbime nurodytų buto privalumų buvo parketas. Pasirodė, kad šis ne tik negrabiai sudėtas, bet ir su dideliu nuolydžiu, nudažytas aliejiniais dažais. Tad lenteles teko išlupti ir atiduoti sukūrenti. Grindis Kotryna išklojo šviesaus uosio parketlentėmis, o koridorių ir virtuvės zoną – santūrių žemės spalvų akmens masės plytelėmis.

Buto sienas meistras, naudodamas senovinę technologiją, specialiai nuglaistė ir nudažė nelygiai, atidengė medines lubų sijas.

Paveikslą su tamsia juosta dailininkė tapė, kai jai buvo sunku.

Moterų dinastija

Kotryna pasakoja, kad butą remontavo ir įrenginėjo ilgai – bemaž ketverius metus, dvejus gyveno remonto sąlygomis. Menininkė prisipažįsta skaičiusi daug interjero žurnalų, tačiau nieko konkretaus iš jų nepasisėmusi. Naujus namus ji kūrė ne viena.

„Aš projektavau butą būdama Vilniuje, o močiutė braižė įvairius planus sėdėdama Kaune“, – prisimena Kotryna.

Neseniai devyniasdešimtmetį šventusi jos močiutė – išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje Kira Katerina Daujotaitė. Stiprių moterų menininkių giminę sieja labai artimi santykiai. Kotryna dažnai būna Kaune, gimtajame name Obuolių gatvėje, kur gyvena mama ir močiutė. Tada, kai svečiavomės jos bute, į Vilnių buvo grįžusi trumpam – Kaune turėjo padėti močiutei, kol mama Inesa Paliulytė intensyviai repetavo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Kotryna artimai bendrauja ir su Klaipėdoje gyvenančia teta pianiste Rima Paliulyte bei jos dukra aktore Gabriele Bartkute.

„Taip jau yra – esame moterų dinastija, net vieną savo parodą pavadinau „Moterys“. Mes visos – kaip kumštis, o su mama mūsų net biudžetas bendras, turime viena kitos banko korteles“, – pasakoja scenografė. Todėl nė vienas giminaitis nenustebo, kai, būdama studentė, Kotryna savo pavardę pasikeitė į močiutės.

Talpi spinta – brangiausiai kainavęs Kotrynos baldas.

Traukia senienos

Teatro dailininkės namuose nėra šiuolaikiškų baldų, jei tokiais nevadinsime Provanso stiliaus medinių virtuvės baldų ir didelės, šviesios medinės spintos. Jas specialiai pagamino bičiulis – baldų kūrėjas ir restauratorius Vaidotas Krištopaitis. Spintos karūnoje įtaisyta ant ovalo formos stiklo atspausta nedidelė senovinė nuotrauka. Ji, kaip ir daugelis šių namų daiktų, atkeliavo iš „blusų“ turgaus.

Kotryna ant tetos dovanotos sofutės.

„Mes su mama negalime praeiti pro sendaikčių turgelius. Kartą Olandijoje buvau užsukusi į tokį turgų, tai bagažo svorį viršijau dvidešimčia kilogramų“, – prisimena šeimininkė. Tąkart ji parsigabeno į šalmą panašų varinį indą su dangčiu, birių produktų indų ir kitų lobių. Variniame mėsos nevalganti menininkė laiko džiovintas dilgėles – jomis stiprina kraują.

Seną pliušu trauktą sofą dukterėčiai padovanojo teta, o sunkią raižytą spintą – šią į butą vos įvilko trys vyrai – atidavė mamos kaimynas, nes jam senas baldas buvo nereikalingas. Beje, spintoje šeimininkė laiko retai ištraukiamą televizorių.

Baltas baldakimas

Už širmos stovinti Kotrynos lova – su baltu baldakimu. Idėją scenografė nusižiūrėjo kurdama Panevėžio dramos teatro spektaklio „Figaro vedybos“ kostiumus. Tiesa, baldakimas tėra romantiška interjero detalė, nes eidama miegoti šeimininkė jo neišskleidžia.

„Mano lova princesiška, nes vaikystėje svajojau būti princese. Arba ledų pardavėja“, – šypsosi menininkė.

Virš lovos mergina pasikabino kryželį, kurį lauktuvių iš Vengrijos parvežė mama.

Ant šviesiu audiniu aptemptos širmos Kotryna sukabino mielas smulkmenas: kryželiu siuvinėtus rankinuką ir pakabą, viename Prahos antikvariatų aptiktus krikšto marškinėlius, sudžiuvusią nuotakos puokštę, kurią sugavo per draugės vestuves.

Seną toršerą su didžiuliu gaubtu pašnekovė aptiko viename senamiesčio antikvariate. Kadangi parduotuvė netoli namų, prekę nutarė parsinešti pati, tik... nepagalvojo, kad metalinis stovas sunkus. Kotryna ir dabar prisimena keistus žvilgsnius, kuriais ją, pūškuojančią gatve su tuo toršeru, lydėjo praeiviai.

Kotrynos mamos aktorės Inesos Paliulytės portretas.

Teatras namuose

Visus bute esančius neryškaus kolorito paveikslus sukūrė pati šeimininkė. Vienas jų – mamos portretas iš Valiaus Tertelio režisuoto spektaklio „4,48 Psichozė“. Portretams „pozavo“ žmonės iš senų fotografijų. Dabar teatre Kotrynai – neįprasta pauzė, todėl laisvu laiku ji planuoja tapyti.

Ant galinės buto sienos kabanti balta palaidinė, puošta Vologdos nėriniais, – iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Mėnuo kaime“ rekvizito. O štai ant manekeno pakabintas lauktuvių gautas rytietiškas siuvinėtas juodas švarkas su teatru susijęs tik tuo, kad, anot šeimininkės, tinka visomis progomis, tarp jų – ir pasipuošti per Teatro dienos minėjimą.

Miela detalė – krikšto marškinėliai.