Santūri klasika vienuolyno kaimynystėje (3)

Vilnietis Laurynas Jonušauskas nebijo permainų: buvęs krepšininkas, istorikas ir diplomatas neseniai nutarė atsidėti naujai veiklai – įkūrė meno konsultavimo įstaigą. Taigi pasikeitė ir jo gyvenimo būdas.

L. Jonušauskas su žmona ir sūneliu gyvena prieš kelerius metus pastatytame gyvenamųjų namų kvartale „Verkių slėnis“. Jis yra ramioje sostinės vietoje – Verkių regioniniame parke, dešiniajame Neries krante. Tai – tarsi modernus butų bei kotedžų kaimelis mieste. Tik to kaimelio teritorija saugoma, o aplinką tvarko samdytų tarnybų darbuotojai.

Atskiro biuro iš valstybės tarnybos į verslą pasukęs vyras neturi – jis dirba namuose, o „mažąjį biurą“ – mobilųjį telefoną ir kompiuterį – nešiojasi su savimi. „Tenka daug bendrauti, keliauti, todėl biuras su keturiomis sienomis būtų tik išlaidos“, – sako Laurynas.

Vaizdas į vienuolyną

Šeima įsikūrusi dviejų aukštų kotedže kvartalo pakraštyje. Šeimininkas pasakoja, kad, rinkdamiesi būstą, pirmenybę teikė vietai, statybos kokybei, patogiam patalpų išdėstymui bei vaizdui pro langus. Iš terasos ir pro didelius pirmojo aukšto langus atsiveria vaizdas į Trinapolio vienuolyno ir Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios kompleksą, statytą XVII ir XVIII amžių sandūroje. Vienuolius trinitorius šioje Senąja Slabada anuomet vadintoje vietoje įkurdino Vilniaus vyskupas Kazimieras Konstantinas Bžostovskis. L. Jonušauskas juokauja, kad senasis kelias, kuriuo vienuolių ordino nariai keliaudavo į Vilnių, eina per jų svetainę.

Dabar Trinapolyje veikia Kristaus Karaliaus kongregacijos seserų noviciatas, vienuolių prižiūrimi rekolekcijų namai, tad kvartalo gyventojai gali stebėti į dvasines pratybas atvykstančius maldininkus. Vaizdą papildo į Nerį įtekantis Cedrono upelis. Šis, pasak L. Jonušausko, paprastai būna seklus ir ramus, tik po didelių liūčių ima smarkiau šniokšti.

Protinga klasika

Kotedžo, kuriame gyvena ir dirba pašnekovas, plotas – apie 200 kvadratinių metrų. Pirmajame aukšte yra bendra virtuvės ir svetainės erdvė, kabinetas, svečiams skirtas tualetas. Antrajame – miegamasis, du vaiko, du vonios kambariai ir dvi drabužinės. Į tėvų vonią patenkama ne iš koridoriaus, o tiesiai iš miegamojo. Šiame kambaryje yra ir nedidelis balkonėlis, juo šeimininkai beveik nesinaudoja: pabūti atvirame ore patogesnė erdvi terasa.

Įvairaus stiliaus būstuose Lietuvoje ir svetur gyvenęs šeimininkas pasakoja, jog šįkart rinkosi funkcionalumo ir klasikos derinį, natūralias medžiagas.

„Norėjome, kad namai būtų patogūs, saugūs, neapkrauti“, – vardija pašnekovas.

Anot jo, daugiausia dėmesio buvo skiriama grindims, durims ir laiptams. Šių pakopoms bei visoms kitoms medinėms būsto dalims šeima išsirinko tamsinto ąžuolo medieną – tokia dera prie neutralia, šviesia spalva dažytų sienų.

L. Jonušauskas neslepia, kad ypač priekabiai rinkosi metalo konstrukcijos laiptus – šie turėjo būti ne tik dailūs, tvirti, bet ir negirgždėti. Tam, kad sūnui ir kitiems mažiems vaikams lakstyti po laiptais būtų saugu, metalinius pakopų kampus teko uždengti. Dabar atrodo, kad tamsiai rudu aksomu aptraukta laiptų apačia tokia buvo visada.

Tamsinto ąžuolo palanges sudėję meistrai pagamino ir knygų lentynas su stumdomosiomis stiklo durelėmis. „Jiems šis užsakymas buvo tikras iššūkis, nes iki tol baldų nebuvo darę, tačiau... pavyko. Dirbo ilgai ir nuoširdžiai“, – prisimena šeimininkas.

Vyras sako, kad buvo „įsijautęs į knygų kaupimo procesą“, o pastaruoju metu perka tik meno vadybos ir kitus darbui reikalingus specializuotus leidinius. Jis prisimena, kaip anksčiau valandų valandas praleisdavo didžiuosiuose Maskvos ar Londono knygynuose.

„Sunku būdavo atsitraukti nuo tokios gausos įdomių knygų, tačiau, metams bėgant, suvoki, kad negali visko perskaityti. Gal geriau pačiam gyventi ir jausti, nei apie tai skaityti...“ – svarsto pašnekovas.

Nors grožinės literatūros knygų Laurynas nebekaupia, vis dėlto skaito daug. Šiuo metu – klasikos kūrinius, egzistencialisto Alberto Camus romaną „Maras“. Beje, humanitarinių mokslų daktaro laipsnį turintis vyras ir pats yra dviejų knygų autorius, dar kelių – bendraautorius. O rašo jis apie Lietuvos diplomatiją.

Beje, Jonušauskų šeimai labai svarbi ir muzika. „Nors nesu muzikalus, gera muzika mane veikia taip pat stipriai, kaip ir gera knyga. Nuo jaunystės mėgstu grupes „U2“ bei „Queen“, Stevie Ray‘aus Vaughano ir Johno Mayallo bliuzą, o dabar maloniausia klausytis Antonio Carloso Jobimo, Nato Kingo Cole‘o ar Yo-Yo Ma atliekamų kūrinių“, – sako šeimininkas.

Jaukiausia – prie baro

Didžiausia būsto patalpa – su virtuve sujungta svetainė. Iš jos galima išeiti tiesiai į terasą. Dėmesį traukia šviesaus akyto akmens plokšte dengtas židinys, bet panašu, kad darbais užsiėmę šeimininkai jį kuria retai.

„Židinį įrenginėjome, kad namuose būtų jauku, tačiau mums čia jauku ir be jo, tad ugnį tikrai kuriame retai“, – pripažįsta L. Jonušauskas.

Įsirengti atvirą virtuvę šeimininkai apsisprendė tik įsitikinę, kad Lietuvoje galima nusipirkti galingą gartraukį, priešingu atveju, gaminamo maisto kvapai sklistų po visą namą. O ją projektavo vadovaudamiesi vadinamuoju žingsnių principu, kad, sukantis tarp šaldytuvo, kriauklės ir viryklės, tektų kuo mažiau vaikščioti. Pusryčiauti, pietauti bei vakarieniauti čia įprasta susėdus prie baro.

„Net svarstėme, gal vertėtų atsisakyti retai naudojamo svetainės stalo?“ – sako šeimininkas.

Koridoriuje stovinti gėlėmis dekoruota skaisčiai raudonos spalvos metalinė itališka komoda – ryškiausias šių namų baldas. Čia laikomos rankinės, lengvasis garderobas.

Iš menininkų šeimos

Po keliolikos diplomatinės tarnybos metų konsultavimo verslo imtis nutarusiam L. Jonušauskui menas ir vadyba nėra visiškai nauji dalykai: jis užaugo dailininkų šeimoje. Be to, turi verslo konsultanto diplomą, šį įgijo Prancūzijoje, Grenoblyje. Pašnekovo tėvas Aloyzas Jonušauskas yra skulptorius ir daro medalius. Jis –pirmųjų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Vyčio kryžiaus ordinų bei kitų valstybės apdovanojimų autorius. Mamos – grafikės ir tapytojos Mildos Jonušauskienės – kūryba puošia ir sūnaus namus. Jos tapytas paveikslas „Pegasas ir granatas“ kabo svetainėje prie židinio. Beje, paveikslų šiuose namuose yra nemažai (tarp jų – šviesaus atminimo bičiulio tapytojo Raimundo Sližio drobių),

šeimininkas sako pats nesąs meno kolekcininkas. „Būti meno kolekcininku yra rimtas malonumas. Aš, naudodamasis savo žiniomis ir patirtimi, padedu investuoti į meno kurinius, kurti ar kaupti kolekcijas kitiems“, – sako pašnekovas.

Veiklos – marios

Konsultantas neslepia, kad, plėtojant šį verslą, jam labai praverčia diplomatinio darbo Lietuvoje, Belgijoje ir Rusijoje patirtis, įvairiose pasaulio vietose užsimezgę ryšiai.

„Man patinka visų laikotarpių dailė, labiausiai – nuo impresionizmo iki šių dienų. Šiuo metu domiuosi pasaulyje seniai išgarsėjusių, bet Lietuvoje dar nedaugeliui žinomų litvakų, ypač – Paryžiaus mokyklos atstovų, kūryba“, – sako L. Jonušauskas.

Įgyta patirtis Laurynui Jonušauskui praverčia ir organizuojant dailės parodas, įvairius švietėjiškus projektus – tai, beje, dar viena šio žmogaus veiklos sritis. Šiuo metu verslininkas planuoja surengti Maskvoje vieno garsaus Niujorke gyvenančio lietuvių menininko tapybos parodą.