Prancūziškos dvasios turinčiame rajone kuriasi menininkai (9)

Iš Klaipėdos kilusi dainininkė Inesa Linaburgytė sostinėje gyvena seniai, tačiau sentimentus Vilniui ėmė jausti tik persikrausčiusi į dabartinį savo butą. Pažvelgusi pro svetainės langą, operos solistė iš aukštai mato Tris Kryžius, Gedimino pilį, Vilniaus arkikatedros bazilikos varpinę, Bernardinų bažnyčią.

I. Linaburgytė su vyru trombonininku Mariumi Balčyčiu ir dabar devynmečiu jųdviejų sūnumi Pauliumi šiuose namuose įsikūrė prieš šešerius metus. „Pirmus metus vis žiūrėjau ir žiūrėjau pro langą į senamiestį. Dabar jau ne taip dažnai“, – prisipažįsta šeimininkė. Suaugusi Inesos dukra Aistė kartu nebegyvena: mergina studijuoja vokalą Austrijoje. Ji, kaip ir mama, – dramatinis sopranas.

Vėduoklė ant komodos – suvenyras iš Madrido, Prado muziejaus

Namo jubiliejus

Secesijos stiliaus būstą muzikai išsirinko lipdiniais puoštame name su bokšteliu ir ažūriniais balkonėliais. Ant fasado užrašyti metai patvirtina, kad šiemet statiniui sukanka 100 metų. Šis pastatas – saugoma kultūros vertybė, jame dar išlikusios ąžuolinės butų durys su raižiniais, liftas su senovinėmis metalinėmis durimis. Pastarasis, manoma, – pirmasis Vilniuje, tačiau dabar jo mechanizmas jau pakeistas.

Inesos šeimos butas yra šeštame aukšte, su palėpe. Šeimininkai džiaugiasi gyvendami, jų žodžiais, prancūziškos dvasios turinčiame miesto rajone.

Interjero puošmenas Inesa keičia dažnai

„Aplink gyvena daug šią dvasią jaučiančių menininkų šeimų. Čia – lyg antrasis Užupis. Miela siaura Šv. Stepono gatvele eini į bažnyčią ar pirkti bandelių į mažą kepyklėlę, šypsniais labiniesi su praeiviais“, – pasakoja Inesa.

Dar vienas vietos privalumas tas, kad į savo darbus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantas gali nueiti pėsčiomis.

Palėpėje – muzikos archyvas

Bute įrengta maždaug 65 kvadratinių metrų svetainė su virtuvės zona. Iš svetainės gana stačiais laiptais galima užkopti į palėpę. Šios lubos nėra aukštos, o langai įstatyti šlaitiniame stoge. Palėpėje įrengti tėvų miegamasis ir Pauliaus kambarys. Tarp jų, nedidelėje pereinamoje erdvėje, yra darbo vieta, čia Inesa laiko į spalvotus segtuvus sudėtą natų ir nuotraukų archyvą. Jame – ir koncertų programos, prisiminimai iš mokslų bei gastrolių Olandijoje, JAV, Japonijoje, Taivane, kitose šalyse, tris sezonus trukusio darbo Pforcheimo, Graco ir Rygos operos teatruose.

Vinilo plokštelių kolekcija ir šeimininkės portretas

Iššūkis – žėručio siena

Muzikų šeima paneigia nuomonę, esą menininkams buities darbai yra svetimi. Butą remontavo, palėpę įrenginėjo pats šeimininkas, jam padėjo ne samdyti meistrai, o giminaičiai.

„Marius – labai nagingas, jis gipskartonį klijavo, grindis dėjo, pastogę dailylentėmis išklojo“, – džiaugiasi Inesa. Vyras įgyvendino ir žmonos sumanymą – virtuvės zoną bei sieną prie laiptų dekoravo specialia danga iš rudo žėručio.

Inesa ir pati nėra lepi gėlė. „Fizinių darbų nebijau: sienas nudažau, baldus perstumdau, ant kupros pernešu“, – sako ji ir prisipažįsta, kad interjerą pertvarko dažnai.

Mėlynuose segtuvuose – natų archyvas

Jauku ir šilta

Įrenginėjant židinį, poros požiūriai išsiskyrė: Inesa norėjo klasikinio prancūziško stiliaus, o vyras – modernaus. Galiausiai abu išsirinko židinį, išklijuotą akyto šviesaus marmuro plokšte. Iš likusios plokštės dalies moteris sukonstravo virtuvės bariuką. Šaltuoju metų laiku židinį beržinėmis malkomis šeimininkai kuria nuolat ir taip šildo palėpę.

Ąžuolines buto grindis pora susidėjo iš lentų, kurių buvo nusipirkę anksčiau įsigytai sodybai. Iš kaimo sodybos į sostinę persivežė ir pagal skelbimą pirktą seną fortepijoną. Instrumentas Kionigsbergo manufaktūroje pagamintas maždaug 1860-aisiais. Šeimininkai namuose repetuoja daug, bet sako, kad kaimynai muzikai tai supranta.

Iš tame pat name esančio komiso į namus atkeliavo senas bufetas ir kėdės. O štai nedidelę, natūralaus medžio komodėlę Inesa pasendino pati: perdažė, dekoravo, pakeitė rankenėles. Meniškus reikiamo dydžio vitražus, dabar puošiančius langus, dainininkė aptiko... Kalvarijų turguje.

Gera vakaroti prie židinio jaukiai įsitaisius ant šviesios odos baldų

Solistės ir muzikanto namuose – daug muzikos įrašų. Šeimininko aistra – vinilo plokštelės, šių, pasak Inesos, į namus kartais atkeliauja dėžėmis: pažįstami džiaugiasi atsikratę senienų, o jie – jų gavę. „Marius perka džiazo, džiazroko įrašus, o man iš gastrolių parveža operų įrašų“, – sako moteris.

Paveiksluose – jausmų verpetai

Muzikų namuose – daug paveikslų ir beveik visi tapyti šeimininkės.

„Daugiau kaip trijų metrų aukščio sienų plikų juk nelaikysi“, – kuklinasi ji. (Beje, raštais, kuriuose galima įžiūrėti smuiko raktą, Inesa dekoravo ir pačias sienas.)

Sienų ornamentus Inesa tobulina nuolat

Dailės nesimokiusi moteris piešia pasikliaudama savo jausmais, išgyvenimais, vidine būsena. Priešais veidrodį kabo pirmasis jos paveikslas, vaizduojantis simbolinę moters figūrą. Kojomis ji tvirtai remiasi į žemę, o rankomis laiko apglėbusi saulę. Iš pasąmonės ateina ir susipynusios vyro ir moters figūros – dažnas Inesos paveikslų motyvas. Pasak autorės, tai pakilusių nuo žemės, skrendančių sielų šokis. Kita vaikystės sapnų, emocijų padiktuota paveikslų tema – idealą simbolizuojanti ugnies paukštė. Inesa sako: „Supratau: jei gyvenimas pilkas, reikia siekti idealo – ugnies paukštės.“

Žvilgsnis į palėpėje įrengtą šeimininkų miegamąjį

„Šiems paveikslams temų negalvoju, jos pačios ateina, o štai gėles piešiu sąmoningai“, – aiškina moteris ir pajuokauja, kad galėtų patentuoti taikų ir naudingą šeimos konfliktų sprendimo būdą. Ji neslepia, kad kai supyksta ant sutuoktinio, emocijas išlieja drobėje. Inesa piešia ir portretus. Jos tapytas autoportretas kabo palėpėje. Šiame artimieji atpažįsta Inesos dukterį Aistę. „Taip ir nežinau, ar čia mano bruožai, o jos – siela, ar atvirkščiai. Mes abi čia“, – svarsto moteris. Su dukra, šios Inesa susilaukė labai jauna, sieja itin artimas ryšys.

Laiptai primena jūros bangas

Šalia židinio, tarp šeimininkės sukurtų paveikslų, – dainininkės portretas, kurį nutapė Pranciškus Gerlikas. Inesa iš paveikslo žvelgia ypatingu žvilgsniu – tada ji laukėsi sūnaus.

Operos solistė ne tik tapo, bet ir režisuoja savo monospektaklius, koncertus, rašo eiles, kuria sau koncertines sukneles. „Viskas yra kūryba. Nesvarbu, kas tai – operos vaidmenys, piešimas ar eilės. Viskas yra ir meilė – muzikai, žmogui, gyvenimui“, – mano Inesa.

Triušiukas Sindi – vienas iš keturių augintinių