P. Jurkšaitytė: atgyvenęs stereotipas - kad menininkas turi daug laisvo laiko (3) 

Sukalė per dieną

P. Jurkšaitytė loftą įsigijo senokai, tačiau studiją įsirengė tik prieš metus. Tapytoja prisipažįsta beveik nedalyvaujanti draugiškos bendruomenės gyvenime. „Neturiu kada. Atlekiu paknopstomis ir dirbu. Atgyvenęs stereotipas - kad menininkas turi daug laisvo laiko", - sako tapytoja ir dviejų dukrų mama.

Dirbtuvėje ji nakvoja tik retkarčiais, kai mergaitės vieši pas senelius: jaunylei - trimetei Sibilei - laiptai į antrąjį aukštą su atvirais turėklais būtų nesaugūs.

Vyresnioji, dešimtmetė Andrėja, mamos dirbtuvėje lankosi dažniau. Čia ji netrukdoma gali repetuoti, ruoštis gitaros pamokoms. Beje, kartu su dukra skambinti gitara mokosi ir mama.

Savo dirbtuvę dailininkė stengėsi įrengti paprastai ir patogiai. O virtuvę jos vyras Marius iš medžio drožlių plokščių sukalė per dieną. „Tik su stalviršio aukščiu apsiskaičiavo - padaugino, todėl čia gamindama jaučiuosi kaip dar neužaugusi", - nepyksta smulkaus sudėjimo šeimininkė.

Palikimas - įrankių dėžutės
Patricija stengiasi studijos neapkrauti daiktais. Tačiau senienoms atsispirti negali. Kadangi jų jau pilni namai, dalį atgabeno į studiją. Taip čia atsirado sendaikčių turguje ant Tauro kalno įsigytas stalas bei kėdės. Senovinėje, kaip spėja dailininkė, vaistų spintelėje dabar laikomi... batai. Buvusio gamyklos cecho palikimas - medinės dėžutės. Šeimininkė mano, kad jose laikytos smulkios metalo detalės.

Dirbtuvėje įrengtos šildomos grindys ir dujų katilas, todėl židinys kuriamas labiau dėl jaukumo.
„Židinio norėjau renesansinių proporcijų, bet visai paprasto", - sako dailininkė. O šį sumūrijo „vienas draugelis". Ant atbrailos tradiciškai įsikūrė kelios mielos smulkmenos. Tarp jų - meno mokyklos dailės skyriuje besimokančios Andrėjos iš vilnos nuveltas arkliukas. Šio karčius mergaitė pagamino iš savo plaukų.
„Dėl meno dukra gali atiduoti viską", - juokiasi mama.
P. Jurkšaitytė sako, kad loftuose įrengtų būstų minusas yra tas, jog čia brangiau kainuoja elektra, didesni kiti mokesčiai.

Loftų madą padiktavo Niujorkas
Pirmieji loftai įrengti Niujorke, Manhatane, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Miesto centre pakilus žemės kainai, dauguma pramonės įmonių perkeltos į pakraščius, o tuščiose gamyklose pradėjo kurtis menininkai. Erdviose, gerai apšviestose patalpose aukštomis lubomis dailininkai ėmė įrenginėtidirbtuves.
Loftųpavadinimas kilęs iš angliško žodžio „loft", reiškiančio palėpę, viršutinįprekybinio pastato ar sandėlio aukštą. Taip vadinami būstai, įrengti buvusiuose fabrikuose, spaustuvėsear kituose pramoniniuose pastatuose.
Apie 1960-uosius loftų idėja - galimybė santykinai nebrangiai nusipirkti ar išsinuomoti dideles erdves - pasiekė Europą, o šiandien jų yra bene kiekviename didmiestyje.

Savotiškas paradoksas: atėjus loftų madai, tokie būstai vis dažniau menininkams tampa neįkandami, juos keičia finansininkai, kiti verslininkai. Lietuvoje maždaug prieš dešimtmetį pirmuosius loftus įkūrė taip pat menininkai. Didžiausias toks kvartalas yra sostinės centre, buvusioje Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykloje.