Neužtenka atnaujinti seną vienkiemį – reikia jį prisijaukinti (10)

Neužtenka tik atnaujinti apleistą, užmirštą seną vienkiemį, kad sodyba naujiesiems, prie miesto ritmo pratusiems šeimininkams taptų jaukia ir ramia poilsio vieta, o ne egzotišku iššūkiu. Reikia jį prisijaukinti – atgaivinti senųjų šeimininkų paliktus prisiminimus, pajusti pagarbą jų daiktams, pritapti prie krašto tradicijų ir žmonių, įsilieti į paprastą buitį, pasiduoti ramiai vienkiemio gyvenimo tėkmei...

Prieš trejetą metų tai tebuvo visiškai apleista, beveik neįžengiama, sena išnykusio kaimo sodyba tarp ežeringo Lietuvos krašto miškų. Tačiau vilniečiai Eglė ir Arvydas, atsitiktinai radę šį vienišą sodžių, įžvelgė laukinę, autentišką romantiką: per pievas sodybos link vingiuojančios nežymios vėžės, kalvotas reljefas, miško siena, prisisunkusi įvairiausių paukščių balsų, senų obelų sodas ir medinė, dar XIX a. menanti dviejų galų troba...

Naujieji šeimininkai nesinorėjo nieko keisti, nors būta pasiūlymų viską sulyginti su žeme ir statyti iš naujo. Jie atsispyrė pagundai įrengti miestietišką būstą kaime, ir ėmėsi atnaujinto sodybą bei tvarkyti aplinką, stengdamiesi išsaugoti viską, dėl ko ši vieta buvo ypatinga.

Sodybos šeimininkė Eglė pasakojo, kad kai kuriose vietose sienos buvo tiek sutrūnijusios, kad geriausia išeitis joms atnaujinti – sudėti didelius langus. Šeimininkai pasirinko medinius rėmus, jų stilių derino prie seno namo. Pradėjus keisti perdangas, paaiškėjo, kad teks keisti ir stogą, taip pat visoje troboje iškloti naujas medines grindis. Tačiau rekonstruodami namą šeimininkai stengėsi nesugriauti kaimiškos trobos autentikos, tik pradaryti tinkamą gyventi.

Senos trobos fasado lentos padengtos juodo atspalvio medienos impregnantu. Tamsiame fone išryškėjo balti langų stačiakampiai

Elgė nesistengė puošti sodybos aplinkos gausiais žiedynais. Fasadinėje pusėje po langais žaliuoja tik liaudies dainų apdainuotos rūtos

Nors šeimininkai turėjo galimybę įrengti vandentiekį, jie paliko autentiškus kaimo sodžiaus buities atributus, kurie ne vienam miestiečiui atrodo gan egzotiški

Šeimininkai atsispyrė pagundai įrengti miestietišką būstą kaime – tvarkydami seną sodybą jie stengėsi išsaugoti viską, dėl ko ši vieta buvo ypatinga

Tvarkydami sodybos aplinką, kurio ribas žymi miško siena, Eglė ir Arvydas išsaugojo visus buvusių šeimininkų sodintus augalus: seną obelų sodą už namo, kieme – pavienes obelaites romantiškai svyrančiomis šakomis, prie namo augantį alyvų krūmą, pradžiuginantį ryškiaspalvėmis žiedų kekėmis pačioje vasaros pradžioje, svaiginamai kvepiantį jazminą ir net bijūnus, įkomponuotus priešais įėjimą į namą. Nors kieme, greta namo, suformuota poilsio zona, kurioje pastatytas didelis medinis stalas su suolais, šeimininkus ir sodybos svečius labiau traukia prisėsti obels šakų pavėsyje – Eglė pasakojo, kad kartą visai atsitiktinai ten pastatė staliuką norėdama pasislėpti nuo saulės, ir ten jis liko iki šiol. Dabar šeimininkai šią obelį nuolat geni: iš jos šakų nori suformuoti nuo saulės ir nestipraus lietaus saugantį skėtį.

Kad vienkiemio sodyboje būtų visi kaimui būdingi privalumai, Eglė su Arvydu nutarė iškasti nemažą tvenkinį – jis puikiai įsiliejo į natūralios gamtos peizažą. Nedideliame slėnyje atokiau nuo namo tyvuliuojantis aukštais medžiais apaugęs vandens telkinys šiai vietai suteikia dar stipresnį romantikos ir jaukumo įspūdį.

Prie namo, po didžiuoju svetainės langu, Eglė aptiko kažkokio seno statinio pamatų akmenis, ir jie tapo puikia vieta gėlynui įrengti – jame šeimininkė augina ne tik dekoratyvius, bet ir prieskoninius augalus ir net keletą daržovių

Atokiau nuo namo iškastas nemažas ir gilus tvenkinys puikiai įsiliejo į natūralios gamtos peizažą

Obelį, po kuria įkomponuota poilsio vieta, šeimininkai nuolat geni: iš jos šakų nori suformuoti nuo saulės ir nestipraus lietaus saugantį skėtį