Namai, kuriuose supasi hamakas (10)

Architekto Rimvydo ir Rasos Adomaičių prieš aštuonerius metus įsigyta 164 m² palėpė Vilniaus centre esančiame name visiškai nestandartinė – jos aukštis siekia šešis metrus, o ir aplink namą daug erdvės, nebūdingos senamiesčiui, kur glaudžiai stūkso sienos. Pasak būstą projektavusio šeimininko, siekis išsaugoti tą įspūdingą atvirą erdvę ir lėmė, kad patalpos išdėstytos būtent taip. Vienoje palėpės pusėje esančius kambarius dengiančios lubos tapo virš svetainės esančia antresole, o visa likusi erdvė palikta atvira.

Kurdamas savo būstą architektas siekė išsaugoti minimalistinį vientisumą, neapkrauti namų detalėmis, kuo racionaliau suprojektuoti lakoniškus baldus, kad daiktai daikteliai juose rastų savo vietą ir neužgriozdintų paviršių – juk tik tokiuose namuose patogu gyventi. Pasak Rimvydo, žmonės dažnai prašo, kad architektai įrengtų būstą kuo linksmiau, o jis siekė sąmoningo „nuobodumo“ – linksmumą galima susikurti patiems kitomis, ne architektūrinėmis priemonėmis.

Rasos pomėgis naudojant iš Japonijos atkeliavusią sumi-e techniką tušu ant ryžinio popieriaus tapyti bambukus lėmė interjero nuotaiką ir netgi apdailos medžiagas. Iš bambukų medienos pagaminti visi baldai, parketo grindys, durys. Tik raštai skiriasi. Kadangi mediena nei šviesi, nei labai tamsi, ji puikiai dera prie kitų ramių Lietuvos gamtos spalvų.

Kone visos namų sienos nudažytos vieno balto atspalvio dažais, tačiau šviesos žaismas ant laužytų šlaitinio stogo plokštumų interjerui suteikia gyvybės, kurią subtiliai paryškina bambuko medienos raštai.

Virtuvėje pro du stoglangius sklindančios šviesos užtenka ne tik namiškiams, bet ir šeimininkės mėgstamoms gėlėms.

Masyviam dirbtinio akmens darbastaliui lengvumo suteikia balta spalva – ji tamsiuoju paros laiku atspindi šviestuvėlių skleidžiamą šviesą ir ją sustiprina.

Šeimininkai atsisakė valgomojo zonos, nutarę, kad stalas būtų naudojamas tik keletą kartų per metus. Vietoj jo įrengtas didžiulis platus virtuvės baras, už kurio pakanka vietos ir namiškiams, ir svečiams.

Architektui buvo kilusi mintis laiptus projektuoti koridoriuje, tik įėjus į būstą. Bet tuomet tolimajame svetainės kampe liktų tarsi „apendiksas“, kuriame nebūtų judėjimo energijos. Tad ten įrengti laiptai Rimvydui pasirodė geresnis variantas – norint juos pasiekti reikia pereiti visą svetainę, ir energija sukasi ratu.

Svetainės centre įrengtas židinys: jis ne tik vizualiai tapo pagrindiniu patalpos akcentu, bet aplink verda ir šeimos gyvenimas, nes, pasak Rimvydo, ugnį jie labai mėgsta ir nuolat ją kūrena. Itin įspūdingai liepsnos atrodo tamsoje, kai atsispindi ant šlaitinio stogo. Šalia židinio įrengta ir poilsio vieta – čia sprendžiami visi svarbiausi šeimos klausimai. Ant sofos atsainokai užmestas šeimininkų iš Gvatemalos parsivežtas ryškiaspalvis užtiesalas sušvelnina lakonišką būsto minimalizmą ir suteikia jam jaukios šilumos.

Būsto erdvę dar labiau praplečia nepridengti (nebent spigintų saulė...) stoglangiai, o pro juos sklindanti ir į šlaitinio stogo plokštumas atsimušanti šviesa sukuria įvairialypį šešėlių žaismą.

Siekiant sušildyti namus jaukiomis detalėmis svetainėje ties židiniu ir laiptais įrengtos dvi nišos, kuriose sudėlioti šeimininkams brangūs daiktai ir vyriausios dukros Dominykos sukurti keramikos darbai.

Būstas sklidinas šviesos – ji išryškina šlaitinio stogo geometrinių linijų harmoniją. Pro stoglangius virtuvės ir svetainės zonoje matyti toliai vakarų pusėje, o iš rytų į patalpą šviesa patenka pro antresolėje įrengtą stoglangį. Jis skirtas ir tam, kad būtų galima grožėtis šeimininkams itin svarbiu sostinės simboliu – Gedimino pilimi.

Pasak architekto, bute su tokiomis aukštomis nuolaidžiomis lubomis buvo sudėtinga įrengti apšvietimą – čia niekaip nederėjo šviestuvas ant ilgo „siūlo“, todėl lubose paslėpti halogeniniai reguliuojamo apšvietimo šviestuvėliai, skleidžiantys šviesą į viršų. Pasak Rimvydo, jam patinka tokios šviesos aštrumas ir subtilus šiltumas. Kad šviestuvai neardytų lygių paviršių harmonijos, jie įleisti į sienas. Tiesa, tokiam sprendimui įgyvendinti teko pažeisti gipskartonį, tad pro juos šiek tiek sklinda šaltis.

Grakštūs, tarsi ore pakibę laiptai harmoningai padalija beveik šešių metrų aukščio patalpą. Jie nėra vien tik interjero puošmena: metalinė atrama – tai laikančioji antresolės sija.

Antresolėje suprojektuota atvira darbo ir laisvalaikio zona. Sprendimą čia įrengti kompiuterinę darbo vietą šeimininkas pavadina drausminančia būtinybe: kol vyriausioji dukra buvo maža, norėjo kontroliuoti, kiek laiko ji praleidžia prie kompiuterio, o iš apačios tai puikiai matyti. Šalia knygų lentynų įmontuotas masyvus darbo stalas ir ant patogių ratukų po juo pastumiamas, tad vietą taupantis, suolas su stalčiais. Čia Rasa užsiima sumi-e tapyba ar kuria apyrankes.

Siekis išgryninti minimalistinę erdvę lėmė sprendimą bute suprojektuoti daug sieninių spintų. Jų durys netrikdo tiesių linijų harmonijos ir susilieja su aplinka (išskyrus virtuvės spinteles, kur rankenos privalomos, kad būtų patogiau). Deja, pasak šeimininko, labai dažnai žmonės apskaičiuoja, kiek reikia sandėliavimo patalpų – ir čia ne pro šalį būtų jų šiek tiek daugiau...

Šalia namų bibliotekos pakabintas hamakas, kuriame jaukiai susirangius galima skaityti knygas.

Išskirtinėje būsto erdvėje neįmanoma pritaikyti standartinių baldų – jie specialiai suprojektuoti ir priderinti prie neįprastų sienų bei šlaitinio stogo skliautų.