Mums čia – ir dvaras, ir kaimas (13)

Savituose Guillermo Molinos Cardozo ir jo draugės Veronikos namuose dera priešybės, tarkim, ištaigingas sienų dekoras, kolonos ir visiškai paprasta, per pusdienį susikalta virtuvė. Šeimininkas sako, kad šiame bute jaučiasi taip, tarsi vienu metu gyventų ir dvare, ir kaime.

Jauna pora – ispanų kalbos dėstytojas Guillermo ir jo draugė Veronika – įsikūrusi pietietišką dvasią skleidžiančiame originaliai įrengtame bute Vilniaus senamiestyje. Nuo šešiolikos metų savarankiškai gyvenantis Barselonoje gimęs vaikinas save vadina pasaulio piliečiu. Jis turi dvigubą pavardę – ispano tėvo ir iš Urugvajaus kilusios mamos.

„Lietuvoje atradau meilę ir pasilikau“, – paaiškina lietuvių kalbą išmokęs pašnekovas. Su Veronika jiedu bendrauja dviejų kalbų mišiniu.

Šeimininkai pageidavo jaukių ir šiltų namų, primenančių tradicinius pietietiškus būstus.

Senas, vadinasi, patikrintas

Guillermo pasakoja, kad pirkti būstą sename name buvo apsisprendę todėl, kad jų nuomonė apie naujos statybos kokybę nekokia.

„Senuose pastatuose taip pat gali kilti problemų, pavyzdžiui, dėl vamzdžių, nors mes tokių neturėjome, tačiau naujos statybos namuose bėdų tikrai neišvengsi“, – įsitikinęs jis.

Dar pora sako, kad norėjo namų, turinčių savo istoriją, dvasią, o ne daugiabutės dėžės, kur kaimynai vieni su kitais nesisveikina. O ir toks interjeras nebūtų tikęs naujame rajone.

Butą sostinės senamiestyje prieš maždaug ketverius metus pora rado atsitiktinai – „draugo draugas prirodė“.

Dviejų kambarių (beveik šešiasdešimties kvadratinių metrų) būstas yra dviaukščio namo su palėpe viduriniame aukšte. Langai – į vidinį rakinamą kiemą. Aplinkui daugiausia – biurai, todėl po darbo, anot šeimininko, kai nebešviečia kontorų langai, čia ramu ir tylu kaip kaime.

Lėkščių lentyna pagaminta iš bambukų

Guillermo prisipažįsta, kad, įrenginėdami butą, jie ilgokai nerado kalbos su dizaineriais, vargo su statybininkais. Galiausiai poros lūkesčius su kaupu išpildė restauratorius Antanas Pužauskas. Ir padarė tai greitai – vos per tris mėnesius. Šis menininkas žinomas ne tik dėl savito braižo, bet ir dėl to, kad vienas pats daro viską: pertvarko erdves, piešia ornamentus, kuria lipdinius ar skulptūras, tapo paveikslus. Restauratoriaus patirtis jam padeda ir senais būdais dekoruoti sienas.

Teko pratintis

Kūrėjui užsakovai buvo suteikę beveik visišką laisvę, o prie kai kurių drąsių sumanymų, prisipažįsta šeimininkas, teko pratintis: „Juk čia menininkas kuria būstą, kuriame teks gyventi, o ne, tarkim, paveikslą, kurio galėtum ir nepirkti. Tačiau greitai supratome, kad A. Pužausku reikia pasikliauti.“ Šeimininkai pageidavo jaukių ir šiltų namų, primenančių tradicinius pietietiškus būstus. A. Pužauskas jiems patiko dar ir todėl, kad naujus dalykus sugeba padaryti taip, kad šie atrodo, lyg būtų sukurtu seniai.

Puošnios sienos tiesiog prašėsi puošnaus šviestuvo

„Nenorėčiau minimalistinio interjero“, – purtosi vaikinas.

Per remontą buvo iš dalies pakeistas buto išplanavimas. Dabar, įėjus pro laukujas duris, patenkama į bendrą svetainės ir virtuvės erdvę. Kitame kambario gale yra praėjimas į miegamąjį su drabužine. Kadangi visi buto langai – į vieną pusę, nepavyko įgyvendinti noro turėti vonią su langu. Kai butą fotografavome žurnalui, ant plačių palangių Veronika daigino gėles. Vasarą jos bus sukabintos išorėje.

Natiurmortas miegamojo kampe

Aštrų svetainės sienos kampą slepia kolona, priešais pastatyta puskolonė. Ant jos stovi balta moters skulptūra. Ši, kaip ir virš odinės sofos kabantis baltas koliažas, – taip pat A. Pužausko sukurti specialiai.

Pasak šeimininko, bene įdomiausi interjero sprendimai – ten, kur reikėjo išspręsti kokią nors problemą. Štai trijų sluoksnių dekoratyvi sija lubose dengia ventiliacijos vamzdį.

Neįprastas miegamasis

„Mūsų miegamasis – chaosas harmonijoje“, – gėlių raštais ištapytą kambarį apibūdina Guillermo. Prašmatniai dekoruotame miegamajame lovą atstoja ant grindų padėtas čiužinys: „Mums patogu, taip esame įpratę.“ Lovos galvūgalis – negilioje arkoje, o ant intensyviai išpieštos sienos su lipdiniais dar užrašyta lotyniška sentencija. Apytikris vertimas į lietuvių kalbą: „Jei griūtų virsdamas pasaulis, jis neišsigąstų net savo griuvėsių.“

Buto grindys yra iš bene pigiausios medienos – pušies, tačiau pigios neatrodo. Guillermo pasakoja, kad, priešingai, nei įprasta, jos suklotos ne remonto pabaigoje, bet pradžioje. O kadangi per remontą buvo suteptos, vėliau reikėjo šveisti rankomis su paprasčiausiu vandeniu ir muilu. Šveisti apsimokėjo – išėjo pasendintos. „Ir veltui: nekainavo nė cento!“ – juokiasi Guillermo.

Puikus sumanymas: drabužinę ir miegamąjį skiria užuolaida

Ir pats nagingas

Iš likusių grindų lentų pagamintą stalviršį jis pritvirtino prie senos „Singer“ siuvimo mašinos kojų. Stale yra stalčius, šiame laikomi valgomieji įrankiai.

Sukalti paprastus virtuvės baldus vieną rytą Guillermo padėjo bičiulis tautodailininkas Jonas Bugailiškis. Su pagal amžiumi į tėvus tinkančiu drožėju vaikiną sieja bendri interesai – abu kuria medžio skulptūras.

„Mes su Jonu meno kalba puikiausiai susikalbėdavome dar tada, kai jis nemokėjo angliškai, o aš – lietuviškai“, – prisimena pašnekovas.

Balta sofa – iš naudotų baldų parduotuvės, o baltas koliažas virš jos sukurtas specialiai menininko Antano Pužausko

Savo rankomis iš paprasčiausio popieriaus ir lininių siūlų kūrybingas šeimininkas pasigamino sieninius vonios šviestuvus, o vieno kambario šviestuvo gaubtą atstoja sudžiovintas ąžuolų lapų vainikas.

Guillermo ir Veronika, nors vertina sveiką maistą ir todėl gamina paprastai namie, puikiai išsiverčia be kaitlentės ir orkaitės – jiems pakanka ant stalo pastatomos vienvietės elektrinės plytelės. Šeimininkas pasakoja, kaip iš turguje nusipirkto pieno spaudžia šviežią sūrį, vadinamąjį panyrą. O mus vaišino be mielių raugta namine duona bei paties gamintu ir keletą mėnesių brandintu į parmezaną panašiu sūriu.

„Ispanijoje toks maistas būtų didžiulė prabanga“, – sako jis. Vasarą Guillermo planuoja šeimininkauti Varėnos rajone, Dargužių kaime, šiltuoju metų laiku veikiančiuose „Sūrininkų namuose“. Čia vyksta įvairūs renginiai, galima pavalgyti vietoje užauginto ir pagaminto maisto, nusipirkti avių, ožkų ar karvių pieno sūrių.

„Gaminsiu maistą iš vietinių produktų, kepsiu duoną“, – planuoja vaikinas. Kas žino, o gal kada į Lietuvos kaimą ir gyventi persikels?

Guillermo pasididžiavimas – sūris su pelėsio plutele.

„Tautybė man visiškai nesvarbi. Lietuvoje, kaip ir Ispanijoje, bendrauju su man įdomiais žmonėmis. O šaltį mėgstu“, – atvirauja Lietuvoje gyvenantis ispanas.

Pora sako, kad jiems labai pasisekė. Ir ne tik įrenginėjant namus: „Mūsų skonis beveik vienodas: kas gražu vienam, tas – ir kitam. Kivirčytis neteko. Jaučiame, kad ne šiaip sau susitikome šiame gyvenime“, – džiaugiasi Guillermo ir Veronika.