Modernus dvaras paklūsta moters valdžiai (5)

Dvarai, kaip ir žmonės, turi savo lemtį. Iš vienų ilgainiui lieka tik pavadinimas, o kiti stebuklingai pakyla bemaž iš griuvėsių, ir žvakės jų languose įsižiebia taip pat, kaip ir prieš šimtą metų. Būtent tokio laimingo likimo yra Dautarų dvaras Mažeikių rajone – jį naujam gyvenimui prikėlė žinoma architektė restauratorė Gražina Juknevičienė.

Mažeikių rajone esanti istorinė Dautarų dvaro sodyba ypatinga ne tik dėl įdomios praeities, vokiškos architektūros, bet ir dėl čia įspaustų neeilinių moterų pėdsakų. Kitados dvaro šeimininkė garsaus Rusijos reformatoriaus Piotro Stolypino dukra baronienė Maria von Bock kartu su žymiuoju tėvu (šiam atvykus pasisvečiuoti) Dautaruose gėrėdavosi bundančiu pavasariu, jodinėdavo žirgais, vakarais svetainėje lošdavo bridžą. Prieškariu vaikystės vasaras čia leisdavo garbingų bajorų atžala praeityje garsi radijo diktorė Undinė Nasvytytė kartu su ne mažiau garsiais broliais architektais Algimantu ir Vytautu. O šiandien lauktus ir netikėtus svečius tarpduryje pasitinka dabartinė sodybos savininkė, taip pat bajorė – žinoma architektė restauratorė Gražina Juknevičienė su vyru Antanu.

Restauratorių atradimas – įspūdingi lipdiniai

Legendos ir tiesa

Gražina apie Dautarų dvarą ir buvusius jo valdytojus žino viską, nes yra surinkusi autentiškų dokumentų, bendrauja su Amerikoje gyvenančiu P. Stolypino anūku Nikolajumi Slučevskiu, bičiuliaujasi su Undine Nasvytyte.

Kitados dabartinių rūmų vietoje stovėjo medinis pastatas, tai – tipiška mūrinių dvarų priešistorė. Vietovių pavadinimai rasdavosi iš dvarininkų pavardžių arba atvirkščiai – žemėmis pamaloninti bajorai perimdavo vietovių vardus. Vokiečių kilmės von Bockai Dautaruose įsikūrė pastačius čia mūrinius rūmus (šių stilius leidžia nesunkiai atpažinti vokiečių meistrų ranką). Ant rastos autentiškos plytos Juknevičiai išvydo įspaustą statybos datą (1870 m.) ir tuometį vietovės pavadinimą – „Dovtory“. Rūmams statyti skirtos plytos degtos dvaro plytų fabrikėlyje. Mat Dautaruose aptinkama ypač kokybiško molio. „Koks jis geras, pamatėme pradėję tvarkyti tvenkinius, – sako Gražina. – Kaušas per jį kaip sviestu važiuoja: toks riebus tas molis. Jokiame gylyje neradome smėlio, visur – vien molis!“

Eklektika paremta istorizmo principu – pagal jį, grožis yra įvairus, tad kuriant tobulą kūrinį reikia derinti skirtingas jo apraiškas

Maria von Bock savo prisiminimų knygoje šias vietas vadina Kurliandija. Pasienio riba buvo labai nestabili: Dautarai atsidurdavo tai lietuvių, tai latvių, tai vėl lietuvių rankose. Apie dvarą sklando klaidinga legenda, neva jį pats Rusijos imperijos ministras pirmininkas P. Stolypinas padovanojo dukrai Mariai sutuoktuvių su baronu Borisu von Bocku proga. Iš tikrųjų dvaras nuo seno buvo von Bockų giminės nuosavybė, kuri baronui – Rusijos laivyno karininkui ir diplomatui – atiteko kaip tetos palikimas. O P. Stolypinas dukrai per vestuves įteikė Kėdainių rajone buvusį Piliamonto dvarą. Deja, iš šio šiandien likęs tik istorinis faktas.

Tos dienos – sapnas įstabus

Antrasis didžiulės imperijos asmuo P. Stolypinas užaugo Kėdainių rajone esančiame Kalnaberžės dvare, čia vėliau augo ir jo vaikai. Matyt, Maria, kaip ir tėvas, pamėgo provincijos peizažą ir gyvenimą gamtoje. Kitaip argi ji būtų 1910-aisiais kartu su vyru baronu von Bocku metusi Berlyno diplomatinio korpuso prabangaus gyvenimo malonumus, žėrinčius pokylius, imperatorių bei karalių draugiją ir atsidėjusi kur kas žemiškesniems Dautarų ūkio rūpesčiams? Ir iš jos memuarų nejusti jokio gailesčio dėl tokių mainų: „Naujas gyvenimas kaime žiemą, platus dvarininkų buities veiklos laukas, daugybė reikalų, pareigų ir rūpesčių greitai įtraukė mane taip, kad pamiršau net pagalvoti apie aukštuomenės pasilinksminimus, pokylius, tualetus ir, panirusi į ramią kaimo kasdienybę, jaučiausi visiškai laiminga.“ O tų rūpesčių netrūko: dvare augintos kiaulės, dvarui priklausė daug miško ir dirbamųjų žemių, dirbo plytinė, durpinė. Be pagrindinių rūmų, teko prižiūrėti dar trylika dvaro pastatų, didelį parką.

Krosnį puošia ponios Gražinos giminės herbas

Maria išsamiai aprašo savo tėvo viešnagę 1911 metais – tada jis atvyko į Lūšės geležinkelio stotį specialiu prikabinamu vagonu ir praleido Dautaruose keturias dienas. Tą laiką Maria pavadino įstabiu sapnu. Malonų sapną netruko pakeisti košmaras – tais pačiais metais Kijeve P. Stolypinas buvo nužudytas. Maria šią tragediją išgyveno Dautaruose, prižiūrėdama savo jaunesnes seseris. Dar po kelerių metų Lietuvai išsivadavus iš Rusijos imperijos, imta parceliuoti dvarus ir stumti iš šalies viską, kas simbolizavo ilgametę vergovę. Savo prisiminimų knygoje Maria skundžiasi, kad Lietuvos valdžia konfiskavo jos tėvo dvare Kalnaberžėje buvusią unikalią biblioteką, kitados priklausiusią iš Stolypinų giminės kilusiai poeto M. Lermontovo senelei. Po trejų metų derybų su valdžia biblioteka kartu su iš tos pačios senelės paveldėtais Lermontovo vaikystės namų raudonmedžio baldais vis dėlto buvo atvežta į Dautarus. Tiesa, šeimininkai pasigedo vertingiausių leidinių. Marios teigimu, Lietuvos valdžia spaudė P. Stolypino našlę pasirašyti, kad ji niekada nereikalaus trūkstamų knygų.

Barboros Radvilaitės portretą dvarui perleido Undinė Nasvytytė

Dirba ir švenčia visi

Atplėšus dalį žemių, dvaro ūkis nusmuko, buvo paskelbtas bankrotas. 1933 m. dvaro sodyba pagaliau sulaukė naujo valdytojo – ją iš banko nupirko U. Nasvytytės tėvas karo gydytojas Kazimieras Nasvytis. Maria ir Borisas von Bockai kartu su Lietuvoje priglausta našlaite išvažiavo į Vokietiją, vėliau atsidūrė Amerikoje ir ten, regis, ramiai nugyveno likusį amžių.

Kai Nasvyčių šeima įsigijo Dautarų dvaro ansamblį, Undinei buvo septyneri. „Ten mes vasarodavome, o žiemą dvare buvau tik kartą – kai važiavau į netoliese vykusias prezidento V. Adamkaus pusseserės vestuves. Labai laukdavom vasaros atostogų, nes mėgome savo dvarą. Prisimenu puikią biblioteką – skubiai išvažiuodami von Bockai pasiėmė tik keletą albumų. Knygos buvo įvairiomis kalbomis, įrištos į odinius viršelius, ant jų auksinėmis raidėmis švietė pavadinimai. Labai mėgome tas gražias knygas vartyti, ypač lietingomis dienomis. Stebino dvaro modernumas. Pavyzdžiui, paspaudi mygtuką – atsiveria sieninė spinta. Dar pamenu ankstesnių ponų paliktus mėlynais motyvais dekoruotus bavariškus indus. Tačiau apskritai dvaras atrodė gerokai apleistas. Iš viso didelio ūkio tebuvę likę du šuneliai. Tėtis dalimis mokėjo bankui iš von Bockų perimtą paskolą“, – prisiminimais dalijasi Undinė.

Laiptai veda į svečių kambarius

Ji sako labai greitai išmokusi kalbėti žemaitiškai, o dvyniai broliai to neįveikė. Mat bendraudavo vienas su kitu, o Undinei teko ieškoti draugių tarp vietinių. „Tėtis tvarkėsi taip sumaniai, kad prieš karą ūkis jau nebebuvo nuostolingas. Auginome cukrinius runkelius, mūsų bekonai traukiniais riedėjo į Angliją, o linas – į lino fabrikus. Tik nemanykit, kad buvome išlepę ponaičiai: turėjome visokių pareigų ir darbų. Aš barstydavau salietra cukrinius runkelius, melždavau man globoti paskirtą karvutę. O visą bandą sudarė per trisdešimt karvių. Penktadieniais mes, vaikai, stodavome į patį eilės galą atsiimti atlyginimo“, – pasakoja Undinė.

Dautaruose netrūko svečių – smagius priėmimus čia rengdavo neprilygstama kulinarė ponia Nasvytienė. Ji ir dvaro darbininkams rugiapjūtės pabaigtuvių proga ištaisydavo lūžtančius stalus.

Undinė Nasvytytė čia ketina rašyti memuarus

„Suliko“ aidint šūviams

Laimingą Nasvyčių gyvenimą sujaukė sovietų okupacija. Dvaras buvo nacionalizuotas, savininkams jį grąžino į Lietuvą įžengę vokiečiai. Deja, rūpestingojo šeimininko jau nebebuvo – K. Nasvytį rusai tiesiai iš Pabradės poligono kartu su kitais aukštais Lietuvos karininkais ištrėmė į Sibirą. Tai įvyko vokiečiams jau bombarduojant Vilnių. Jeigu ne jie, paskui tėvą būtų buvusi ištremta visa šeima. Vokiečiai pagarbiai elgėsi su nuo sovietų teroro nukentėjusiais dvaro valdytojais. Tik į karo pabaigą vėl artėjant sovietų armijai Nasvyčiams teko kraustytis gyventi į rūsį, nes kituose aukštuose vokiečiai buvo įsirengę štabą.

Frontui atslinkus į Dautarus, prasidėjo tikrasis chaosas ir pragaras. „Atsidūrėme niekieno žemėje, – prisimena Undinė. – Pusę dienos dvare šeimininkauja vokiečiai, kitą pusę – juos išstūmę rusai, paskui, sulaukę paspirties Latvijoje, vėl grįžta vokiečiai. Už lango trata automatų serijos. Išeinam į lauką ir žiūrim į Latvijos pusę, kur vyksta įnirtingos kautynės, skraido lėktuvai. Jausmas toks, tarsi stebėtum filmą.“ Vieno susišaudymo metu dvaro teritorijoje krito užmuštas jaunas vokiečių kareivis. Undinė sako, kad jam tebuvo šešiolika (kažkas iš dvare besislėpusių žmonių pavartė jo dokumentus). Žuvusiojo kūnas buvo skubiai užkastas prie svirno.

Dvaro restauravimo darbai tęsėsi aštuonerius metus – Gražina ir Antanas į jį važinėdavo iš Vilniaus: ryte išvažiuoja, vakare grįžta. Tad šis miegamasis naudojamas neseniai

Dautaruose vykusius karo mūšius ir šiandien liudija kulkų pėdsakai rūmų fasade. „Kaip baisu buvo, kai galutinai įsitvirtino sovietai: jie šaudė ir pjovė gyvulius, tempė mūsų daiktus. Kai jiems užkliuvo pianinas, mama atvedė mane pagroti. Sovietai sėdi susikrovę ant stalų kojas, už lango pyškina, o aš turiu skambinti! Na, bet pagrojau „Suliko“, ir tarp kareivių buvęs inteligentiškos išvaizdos gruzinas labai susigraudino“, – prisimena U. Nasvytytė.

Sovietmečiu Dautarų dvare veikė pradinė mokykla, kaimiečiai rengdavo šokius, paskui ten apsigyveno neturtingi žmonės. Buvusiose salėse jie laikė gyvulius, o pastatą po truputį ardė. Kai vienas iš brolių Nasvyčių užvažiavo pažiūrėti, kas liko iš jų vaikystės rojaus, architekto žmonos pasakojimu, paskui sunkiai dūsavo visą naktį.

Sienų dekoras atkapstytas iš po kažkokios baltos, nesunkiai nuimamos košės

Nepaprasti stebuklai

2002-aisiais U. Nasvytytė kartu su Gražinos Juknevičienės dukra architekte, dabartine Seimo nare Aurelija Stancikiene išsiruošė į Nidą. Pakeliui Undinė prišnekino Aureliją užsukti į Dautarus, parodė susigrąžintą vaikystės dvarą. Stogas ir krosnys jau buvo sukritusios, perdangos supuvusios, durys išplėštos, laiptų – nė pėdsako, vietoj balkonų – skylės... Visi, kuriems bandė siūlyti dvarą, jo kratėsi. Netgi bažnyčia, kuriai Nasvyčiai Dautarus mielai norėjo atiduoti už dyką. O štai A. Stancikienė taip susižavėjo kompaktiška dvaro architektūra, jog ėmė ir nupirko tai, kas liko iš gražiosios sodybos. Neklausė tėvų argumentų, kad bus sudėtinga rūpintis net už trijų šimtų kilometrų esančiu turtu. Taip ir nutiko: Aureliją užgriuvo darbai, ir dvarui nebeliko nei laiko, nei energijos. Praėjo treji metai, o tada jau neišlaikė Juknevičių kantrybė. „Mums buvo nepatogu prieš Nasvyčius, juk draugavome ir bendravome Lietuvos bajorų sąjungoje, – aiškina Gražina. – Kaip žmonėms į akis žiūrėti? Ryžomės su vyru patys dvarą gaivinti.“

Architektė Gražina taip mėgsta ieškoti dailių šviestuvų, baldų, antikvarinių smulkmenų, kad net vadina tai liga

Dvaras restauruotas aštuonerius metus. Gražina ir Antanas įprato ankstų rytą važiuoti iš Vilniaus į Dautarus, čia surikiuoti darbus, o vakare grįžti atgal. Žinoma, susidūrė su brokdariais ir girtuokliais. Vieną vakarą užrakino svirne ką tik įsigytą santechniką, o kitą dieną jau rado nulaužtą spyną ir išgaravusius pirkinius. „Kartais baisi neviltis užplūsdavo, – prisimena Gražina. – Bet susiimdavau, įsakydavau sau negalvoti apie bloga ir žūtbūt judėti į priekį.“ Juo labiau kad ėmė ryškėti dvaro lobiai – restauratoriai aptiko gražaus sienų dekoro. Jis buvo užteptas kažkokia balta, nesunkiai nuimama koše. Matyt, iš paskutinių stengdamiesi parduoti smunkantį dvarą von Bockai buvo padarę pigų paviršutinišką remontą. O galbūt taip dvarą „pagražino“ jau sovietų laikų jo gyventojai.

Vienos salės sienoje rasti puikiosios Stolypinų bibliotekos pėdsakai. Pavyko atidengti sieninio altoriaus fragmentą. Gražina išsyk nupirko specialų melstis skirtą antikvarinį suolelį. Kurti interjerą jai buvo ypač malonu ir visai nesunku. Architektė taip mėgsta ieškoti dailių šviestuvų, baldų, antikvarinių smulkmenų, kad net vadina tai liga. Pasirinktas dvaro klestėjimo laikotarpis – vėlyvoji eklektika, o šio stiliaus baldų į Lietuvą atgabenama į valias, galima išsirinkti ir internetu. Ir kainos įkandamos, kadangi jie nėra išskirtinės vertės muziejiniai.

Rasti eklektinių baldų nebuvo problema

Rūmai jau pasiruošę priimti svečius, o U. Nasvytytė čia turi savo vardo kambarį. „Tai, ką Dautarų dvare nuveikė Gražina, yra stebuklas. Esu be galo laiminga, kad prieš gyvenimo pabaigą man dar pasisekė pamatyti atgimusią šią vietą. Laukiu pavasario – tada užsidarysiu dvare ir rašysiu prisiminimų knygą. Trinsiu veidą puikiuoju Dautarų moliu, prausiu tvenkinio vandeniu ir mėgausiuosi ramybe“, – planuoja Undinė.

Dar liko baigti tvarkyti pastaruoju metu džiungles primenantį parką, gerokai užakusius tvenkinius, restauruoti svirną, kad čia vėl būtų galima degti riebųjį Dautarų molį, ir kumetyną (čia įsikurtų menininkai). Ir dar pastatyti pagarbos ženklą čia amžino poilsio atgulusiam vokiečių kareivėliui, – Gražina sako jau nupirkusi kryžių. „Mano gyvenimas toks, kad likimas viską už mane suplanuoja. Neatsitiktinai tas dvaras atsirado. Galgi daugiau tokių dvarų ir nebebus?“ – šmaikštauja Gražina. Regis, ir šitame dar ilgai nepritrūks nei darbų, nei idėjų.

Dautarų dvarininkė Gražina Juknevičienė