Mados istoriko A. Vasiljevo viloje – praėjusio amžiaus pradžios dvasia (29)

Mados istoriko, kolekcininko, teatro dailininko Aleksandro Vasiljevo namai Vilniaus pakraštyje – tai klasikinė XX a. pradžios medinė vila su dideliu vyšnių sodu. Tokia, kokiose gyveno, mylėjo ir kankinosi Antono Čechovo herojai.

Įkalnėje tarp medžių pasislėpusioje viloje A. Vasiljevą dažniau galima rasti vasarą, tačiau jis atvažiuoja pasigrožėti ir apsnigtu sodu. Kartais traukiniu iš Maskvos (ten filmuojama jo vedama laida „Modnij prigovor“ („Mados nuosprendis“) ponas Aleksandras atvyksta vos porai dienų: jo požiūriu, Vilnius nuo Rusijos sostinės yra visai netoli. Trijose šalyse būstus turinčiam mados istorikui namai Vilniuje yra ypač mieli, nes čia – jo mamos giminės gūžta. Pats A. Vasiljevas gimė ir užaugo Maskvoje, tėvai buvo garsūs teatro menininkai: Aleksandras Vasiljevas vyresnysis – dailininkas, Tatjana Vasiljeva-Gulevič – aktorė.

Muzikinė svetainė: senas „Diederichs Freres“ rojalis iš Peterburgo, XIX a. antrosios pusės baldai

„Kai buvau visai mažas ir nežinojau, kaip vadinasi Vilnius ir Gedimino pilis, prašydavau, kad tėvai nuvežtų mane į miestą su raudonu bokštu“, – iš viešnagių pas močiutę įstrigusią vaikystės detalę prisimena pašnekovas.

Jei namas prabiltų...

„Iš viso turiu penkerius namus, ir visi jie ne kartą fotografuoti žurnalams“, – nesikuklina šeimininkas. Be Vilniuje esančios vilos, jam priklauso stilingai įrengti butai Maskvoje ir Paryžiuje, namas Prancūzijoje, Overno (Augverne) regione, bei nedidelis jugendo stiliaus butas viename buvusiame vokiečių kurorte Kaliningrado srityje.

A. Vasiljevas pasakoja (beje, savo giminės istoriją jis yra ir aprašęs), kad sklypą Vilniuje senelio brolis imperatoriškojo geležinkelio iždininkas Dmitrijus Gulevičius nusipirko iš dvarininko Millerio. Šeimos gūžtą jis statė kartu su mados istoriko seneliu miškų inžinieriumi Ilja Gulevičiumi: broliai buvo labai artimi, todėl kartu rūpinosi ir statybomis. Pirmiausia jie iškasė rūsį, surentė sandėliuką, o per šešerius metus, nuo 1906-ųjų iki 1912-ųjų, pastatė ir dviaukštį medinį namą su įstiklinta veranda bei kabančiu mediniu tilteliu: šiuo iš antrojo aukšto galima patekti tiesiai į sodą.

Persikų spalvos valgomasis su senovine koklių krosnimi

Kai kurie medinės vilos kambariai buvo nuomojami. Viename jų gyveno baltarusių poetas Jakubas Kolasas. Lošti preferanso pas Gulevičius atvykdavo kaimynė – poeto Aleksandro Puškino sūnaus žmona Varvara Melnikova-Puškina.

„Sovietmečiu čia gyveno mano močiutė Marja Gulevič ir jos sūnus Arsenijus su žmona – lenkų balerina Zofia Vernicka. Ši prieš karą, būdama nėščia, atvažiavo iš Varšuvos į Vilnių pasisvečiuoti ir pasiliko. Zofia įkūrė lenkų dainų ir šokių ansamblį „Vilija“, buvo jo choreografė“, – pasakoja ponas Aleksandras. Tada Gulevičių šeima gyveno antrajame aukšte, o pirmasis buvo sudalytas į komunalinius butus.

XX a. pradžios madų žurnalai ir tėvų nuotrauka

„Nors namas nėra didelis, turėjau jį išpirkti iš trijų šeimų“, – neseną istoriją prisimena šeimininkas. Dabar A. Vasiljevas įsikūręs pirmajame medinės vilos aukšte, o antrajame savaip tvarkosi giminaičiai.

Atgal į pradžią

Grįžęs į giminės gūžtą, A. Vasiljevas ėmėsi remonto, kad namas vėl taptų toks, koks buvo praėjusio amžiaus pradžioje. Todėl, be kita ko, nugriovė mūrinę verandą ir atstatė medinę. Viloje jis išsaugojo buvusį kambarių išdėstymą, restauravo originalias medines grindis. Pirmajame aukšte yra du nedideli miegamieji, svetainė, valgomasis, įstiklintoje verandoje įrengtas darbo kambarys. Kita – mažesnė – veranda yra šalia siauros virtuvės, čia – įprasta pusryčių vieta. Lentynose per visą koridoriaus sieną, kaip ir prieš daugybę metų, sudėti Brockhauso ir Efrono enciklopedijos tomai. Vonios kambaryje stovi 1912-ųjų ketaus vonia, ją teko restauruoti. (Beje, vonioje kabo įrėmintos Vilniaus Pohuliankos (dabartinė – Basanavičiaus) gatvėje veikusio teatro afišų kopijos. Jas šeimininkas atsišvietė tada, kai dirbo Vilniaus rusų dramos teatro vyriausiuoju dailininku ir galėjo naudotis jo archyvu).

Ketaus vonia – nuo 1912-ųjų

Namą šildo malkomis ir anglimis kūrenamos krosnys. Kieme stovėjusi medinė pavėsinė, vadinamoji besedka, per tiek metų sutrūnijo, tad šeimininkas užsakė jos kopiją.

Aiškus planas

Ponas Aleksandras pasakoja, kad visus savo namus kūrė turėdamas aiškią viziją.

„Įrenginėdamas būstus visada turiu tikslų planą, juk esu ir interjerų dekoratorius, įgyvendinau daug visuomeninių bei privačių projektų. Pirmiausia išsirenku stilių, gerai jį įsivaizduoju. Paskui renkuosi spalvas, nes jos man nepaprastai svarbios: juk tinkamai parinkta kelia nuotaiką, suteikia paguodos, saugo“, – aiškina pašnekovas.

Raudonojo miegamojo baldai atvežti iš Makao

Vilą A. Vasiljevas apstatė XIX a. pab.–XX a. pr. baldais. Jų rado Vilniaus senienų turguje ant Tauro kalno, antikvariatuose, Kaune. Kai kuriuos atsivežė iš Rygos, daug dekoro detalių – iš Paryžiaus. Yra čia, kaip ir prieš šimtmetį, ir bambuko baldų. Beje, šie gaminti Vilniuje, fabrike „Mikado“. Verandoje stovintį dailysuolį ponas Aleksandras aptiko sodybos sandėliuke.

Savo miegamąjį šeimininkas įsirengė raudoną, arba kinišką: sienas apmušė ryškiu rytietišku audiniu, o baldus, dekoro elementus atsivežė iš Kinijos, Makao regiono. Kitame – žaliajame – miegamajame apsistodavo šviesaus atminimo mama, o šią vasarą leido viešnia iš Paryžiaus – buvusi balerina Ksenija Tripolitova. Apie 1915-aisiais Vilniuje gimusios šokėjos gyvenimą pasakojama knygoje „Mažoji balerina: rusų emigrantės išpažintis“.

Žaliajame miegamajame nakvodavo šeimininko mama, o dabar – 96-erių buvusi balerina Ksenija Tripolitova

„Ponios Ksenijos tėvas buvo švedas, mama – vokietė, tačiau ji pati save laiko ruse iš Vilniaus“, – apie 96-erių viešnią, atrodančią keliais dešimtmečiais jaunesnę, pasakoja pašnekovas. Pasak A. Vasiljevo, ponia Ksenija yra labai guvaus proto, daug skaito, o jos dieta – toli nuo trintų košelių: pietums madam renkasi kepsnį su krauju ir bokalą alaus ar taurę vyno.

„Ji gerai valgo ir gerai miega, laiku eina gulti ir laiku keliasi, kasdien mankštinasi (juk balerina) ir niekada nesėda prie stalo nepasidažiusi blakstienų ir lūpų. Svarbiausia, kad ji niekada neprarado moteriškumo. Ir jūsų skaitytojoms linkiu: niekada, kad ir kokio amžiaus būtumėte, nenuleiskite rankų, tiesiog neleiskite sau jaustis pasenusios“, – linki A. Vasiljevas.

Visi natiurmorto objektai – žalio nefrito atspalvio

Svarbiausia – stilius

Kolekcininko namuose – galybė įvairių daiktų, tačiau jie nėra atsitiktiniai.

„Gal ir keistai skamba, kai sakau, kad esu eklektikos priešas, tačiau man ji labai nepatinka, – teigia šeimininkas. – Čia niekada nebus rokoko ar baroko stiliaus baldų, aukso, brangaus porceliano.“

Natiurmortas ant komodos žaliajame miegamajame

Daug keliaujantis vyras „lauktuves“ savo būstams sako skirstantis į specialius lagaminus. „Žinau, ko kuriam mano namui reikia, kuriame renku siluetus, o kuriame – afišas. Renku tai, kas atitiktų Vilniaus stilių, spalvas, medžiagas. Tai gali būti bet kas: peiliai, šakutės, taurės, dėžutės, pagalvėlės...“ – vardija pašnekovas.

XIX a. sofa pagaminta Lietuvoje

Sunku patikėti, kad svetainėje patiestą netipišką gelsvos ir kitų gamtos spalvų kilimėlį ponas Aleksandras atsivežė iš Maroko. Jei nežinotum, manytum, kad tai – vietos audėjos darbas.

„Daiktai turi būti paprasti, lakoniški, tačiau visuma – kurti jaukią aplinką. Daugiausia pagyrų šie namai pelno dėl jaukumo“, – neslepia šeimininkas.

Prieškambaryje stovintys šimtamečiai bambuko baldai pagaminti Vilniuje

Interjerą įvertino ir prancūzai, Lietuvoje kūrę filmą apie rašytoją, aktorę, žurnalistę Colette (1873–1954 m.). Vaidybinėje juostoje vila turėjo tapti pagrindinės herojės, kurią vaidino Marie Trintignant, namais, tačiau planus sugriovė tragedija: pagrindinio vaidmens kūrėja buvo nužudyta.

„Man labai gaila, kad vargšė Marie nepasisvečiavo šiuose namuose. Čia lankėsi ir balerina Maja Pliseckaja, primarijus Nikolajus Ciskaridzė, daug svečių iš Italijos, Prancūzijos, Anglijos, Amerikos, ne vienas Lietuvos menininkas. Dažnas svečias – geras mano bičiulis dizaineris Juozas Statkevičius. Beje, jis labai padeda sode: krūmus genėja dar puikiau, nei kerpa plaukus“, – pasakoja A. Vasiljevas.

Ant minkštasuolio muzikos svetainėje sėdėjo baleto artistai Maja Pliseckaja, Nikolajus Ciskaridzė ir kitos garsenybės

Menas ir gamta

Mados istorikas juokiasi iš gandų, kad yra pasakiškai turtingas. „Turiu didelę kostiumų kolekciją. Taip, ji brangi. Mano milijonai – daiktai, bet juk aš jų neparduodu“, – sako vyras.

Rojalį puošia gėlių, vaisių ir senienų kompozicija

A. Vasiljevas turi planų Vilniuje įkurti Mados muziejų, o kol kas savo rinkinius jis pristato teminėse parodose, skirtose karalienės Viktorijos epochos ir art deco stiliaus madai. Šį rudenį veikiausiai galėsime pamatyti ir parodą „300 mados metų“.

„Labiausiai pasaulyje man patinka menas ir gamta: labai mėgstu kolekcionuoti, sodinti gėles, gaminti maistą. Jei galėčiau sau tai leisti, tiesiog sėdėčiau ir žiūrėčiau pro langą. Deja, daug dirbu, ir toks atsipalaidavimas man – reta prabanga, – sako ponas Aleksandras. – O labiausiai nemėgstu žmonių kvailumo. Dar nepakenčiu, kai vėluoja lėktuvai, nes tai griauna mano planus. Tada beveik galiu apsiverkti“, – priduria jis.

Natiurmortas prieškambaryje: viskas iš 1900-ųjų

Triušienos troškinys pagal Aleksandrą Vasiljevą

Išsirinkite gerą triušį: kuo riebesnis – tuo geriau. Sukapokite mėsą į aštuonias dalis. Ant troškinti skirto indo (A. Vasiljevas naudoja keraminį su stikliniu dangčiu) dugno paberkite rupios druskos, įmeskite lauro lapą, šakelę rozmarinų, kelis juoduosius pipirus. Sudėkite triušieną. Vėl pabarstykite druska, uždėkite dar rozmarinų. Į tarpus tarp mėsos prikaišiokite džiovintų slyvų (jomis rūpestingai užkaišiokite visus plyšius). Tada sumeskite maždaug du litrus voveraičių, o viršų aptepkite grietine. Prieš šaudami į orkaitę, įpilkite dvi stiklines vandens. Troškinkite 250 laipsnių temperatūroje dvi su puse valandos.