Krištolo renesansas – nuo kičo iki šeimos relikvijos

Kažkada krištolo taurės, vazos, peleninės, saldaininės tapo pasiturimo gyvenimo simbolis. Krištolo dirbinių sovietinio deficito laikais buvo sunku nusipirkti, tad tie, kurių bufetuose ir sekcijose žvilgėjo ši prabanga, tiesiog jautėsi pranašesni už kitus. Tačiau laikui bėgant krištolo dirbiniai tarsi nuvertėjo, į juos imta žiūrėti kaip į kičą, miesčioniško gyvenimo simbolį. Bet ir šis periodas praėjo. Dabar krištolas vertinamas kaip tėvų palikimas, šeimos relikvija.

Pradėkime nuo istorijos

Žodis „krištolas" kilo iš graikiško crystallos - ledas. Krištolas - tai švino stiklas, pasižymintis ypatingu blizgesiu ir švarumu. Nepakartojamas švytėjimas atsiranda gaminio briaunose lūžtant šviesai, todėl jis primena briliantą. Krištolo atsiradimas - tiesiog atsitiktinumas. 1615 metais Anglijos karalius Jakobas I uždraudė gamybos procese naudoti medieną (išskyrus laivų statyklose), ir stiklo fabrikų savininkai buvo priversti rinktis kitokį kurą - anglis. Pasirodo, kad anglių krosnyse stiklas netenka spalvos ir tampa nepaprastai skaidrus. Nuo tada stikliai ėmė ieškoti metodų, kaip dar labiau nuskaidrinti stiklą, ir 1676 buvo sukurtas originalus stiklo masės su švino oksidu mišinio receptas. Pridedant šios medžiagos, stiklas įgydavo naujų savybių: skaidrumą, blizgesį, skambėjimo garsą, patvarumą. Taip atsirado krištolas, kuris po daugelio metų įkūnijo grožį ir prabangą. Ja žavisi daugelis tituluotų pasaulio asmenybių: Teodoras Ruzveltas, Maroko sultonas Machmedas V, Rusijos carai Aleksandras II ir Nikolajus II - visi jie buvo krištolo garbintojai. Monogramos, išgraviruotos krištolo induose, iliustruoja visą pasaulinės istorijos epochą.

Žaižaruojančio stiklo burtai

Nepakartojamą grožį krištolui suteikia rankų darbo deimantinis šlifavimas - tai atlieka patyrę meistrai. Po tokios apdailos saulės spinduliuose krištolas ima blizgėti kaip brangakmenis. Būtent ši krištolo savybė nustebino imperatorių Aleksandrą II 1867 metais parodoje Paryžiuje, kur jo akims atsivėrė nepaprastas septynių metrų aukščio krištolo fontanas, sudarytas iš ąsočių, servizų ir kandeliabrų, o viršūnę vainikavo dvi puikios vazos, nušlifuotos kaip deimantai. Po šio įvykio krištolo servizai tapo būtinu stalo serviravimo atributu imperatoriškojo dvaro puotose. Krištolo magija pakerėjo ir Japonijos imperatorių Hirohito - praėjus 5 metams po apsilankymo Paryžiuje jis pirmiausia prisiminė krištolo parduotuves, o tik paskui - Luvrą.

Krištolo dirbiniai vertinami ir šiandien, nors netrūksta indų iš kitų, galbūt patvaresnių ir pigesnių, medžiagų. Tačiau tik krištolas išsiskiria ypatingu blizgesiu ir skaidrumu, tad vynas, įpiltas į krištolo taurę, nuostabiai žaidžia spalvomis ir žaižaruoja. Dar viena išskirtinė krištolo savybė - subtilus skambesys, be kurio jau seniai neapsieina nė vienos iškilmingos vaišės daugelyje pasaulio šalių.

Presuotas krištolas

Be rankų darbo krištolo gaminamas ir presuotas (dar vadinamas štampuotu). Šiuolaikiniame pasaulyje, kur gamybos mastai milžiniški, prigaminti didelį kiekį krištolo vazų, taurių, taurelių ar bokalų gali suspėti tik mašina. Tokie aksesuarai panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Krištolo žinovų nuomone, tai didžiausias presavimo metodo minusas, nes rankų darbo gaminių, sakykim, šešių vienodų taurelių, rinkinyje nerasite dviejų vienodų, kad ir su nedideliais nukrypimais. Tačiau tai - kokybės, o ne broko ženklas. Daiktai, pagaminti presavimo būdu, taip pat blizga, spindi ir skamba ne blogiau nei rankų darbo gaminiai. Presavimą išduos tik kaina: ji 5-10 kartų mažesnė už padarytųjų rankomis.

Keletas gerų patarimų

Krištolo aksesuarai, tinkamai apšviesti, suspindi stebuklingu grožiu, tad interjere jie neturi būti dulkėti ar nešvarūs. Vazos, indai, skulptūrėlės, taurės, rašomojo stalo reikmenys, kvepalų flakonai turi spindėti kaip brangakmeniai. Ką daryti, kad krištolas žaižaruotų?

• - Jeigu krištoliniai aksesuarai neblizga, patrinkite juos spiritu ir palikite nudžiūti. Tada nušluostykite minkšta skepetaite ar kempinėle.

• - Actas, kaip žinia, naudojamas ne tik virtuvėje. Juo puikiai tinka valyti krištolinius indus.

• - Valyti galima ir taip: druska ištrinkite krištolo dirbinį, nuplaukite muiluotu vandeniu ir perplaukite šiltu su trupučiu acto. Tada sausai iššluostykite minkšta skepetaite.

• - Krištolo priešas - soda. Jeigu krištolo dirbiniai dar papuošti paauksuotais dekoratyviniais elementais, soda juos iškart sugadins. Plaukite šiltu vandeniu ir paskalaukite įmaišę truputį skalbinių mėlio.

• - Šiuolaikinės indų plovimo priemonės įveikia bet kokius nešvarumus, tačiau su krištolo dirbiniais jos susitvarko ne visada.  Plaukite tik tuo atveju, jei dulkių susikaupė nedaug, tačiau pasidomėkite, ar plovimo priemonė neturi abrazyvinių dalelių: jos gali subraižyti dirbinio paviršių.

• - Jeigu norite pratęsti krištolo dirbinių gyvenimą, niekada jų neplaukite indaplovėse, taip pat nekiškite į orkaitę.

• Krištolinius bra, šviestuvus užteks valyti kartą per mėnesį. Jei tai darysite dažniau, krištolas gali apsiblausti, sutrūkinėti.

Atsargiai! Krištolas!

1. Krištolas bijo staigių temperatūros permainų. Lėtai kaitinant ar šaldant jam nieko neatsitiks, bet jeigu indą įdėsite į orkaitę, mikrobangų krosnelę ar šaldymo kamerą, jis skils.

2. Kartais šeimininkė karštą patiekalą nori patiekti krištolinėje lėkštėje. Kad indo nesugadintumėte, pastatykite jį ant medinio padėklo ir tik tada sudėkite karštą maistą - lėkštė neskils.

3. Krištolo dirbinius reikia laikyti itin atsargiai. Jeigu indus ar šviestuvą norite pasaugoti ateičiai kur nors spintos antresolėse, kiekvieną daiktą supakuokite atskirai.

4. Krištolinių taurių ar stiklinių nedėkite vienos į kitą. Jos tikrai įstrigs, o jeigu ir pavyks ištraukti, gali įskilti, kai naudosite pagal paskirtį. Jeigu jau taip atsitiko, įstrigusią dalį įmerkite į šaltą vandenį, o tą dalį, kuri laiko įstrigusį indą, - į šiltą. Taurės tikrai atsiskirs.