Kinomanės namai - be televizoriaus (25)

Vilnietė grafikos dizainerė Marija, prisistatanti kūrybiniu pseudonimu marija jure., daugiausia dirba namuose ir gyvena jai tinkamu ritmu: miegoti eina labai vėlai, o keliasi prieš vidurdienį. Jauna moteris apsieina be daugeliui nepamainomų dalykų – televizoriaus ir automobilio.

Bute Vilniaus centre Marija gyvena dar tik apie pusę metų. Ji sako, kad būsto ieškojo metus. Ir bemaž kasdien. Buvo nusižiūrėjusi kitą tame pačiame name, tačiau nespėjo nusipirkti. O rinkosi pagal tris kriterijus: „vieta, vieta, vieta“.

Maždaug 67 kvadratinių metrų ploto Marijos butas yra šimtamečio namo antrame aukšte – beletaže. Seno statinio sienos storos, o lubos – aukštos. Anksčiau čia buvo ne gyvenamasis būstas, o reklamos agentūros biuras. Dizainerė visiškai pakeitė pirminį patalpų išdėstymą: atsisakė į atskiras erdves vedusio ilgo koridoriaus ir pasirinko anfiladą – pereinamus kambarius. Dabar bute yra bendras valgomasis su virtuve, už jo – svečių bei darbo kambarys, už šio – miegamasis. Visi langai – į pietus ir vidinį kiemą, todėl butas šviesus, negirdėti gatvės triukšmo. Linoleumu išklotas grindis šeimininkė pakeitė medinėmis – tamsiai alyvuoto sendinto ąžuolo. Kiekviename kambaryje Marija paliko senų plytų atodangas: virš langų ir ant miegamojo sienos. Kadangi autentiškos plytos buvo neišraiškingos – blyškiai gelsvos, jas tik visiškai baltas arba ryškiaspalves sienas pripažįstanti dizainerė nutarė nudažyti baltai. „Neįsivaizduočiau savo namuose pastelinių spalvų sienų“, – sako Marija.

Saikingai raižiniais puoštos dvivėrės kambarių durys tik atrodo senos: jas meistrai pagamino pagal šeimininkės mamos namuose esančių autentiškų durų brėžinius.

Šiek tiek Havanos

Miegamojo duris ir staktą dizainerė nudažė labai ryškiomis žalia ir geltona spalvomis. „Tebūnie Vilniuje truputis nenutrintos Havanos“, – aiškina ji. Beje, televizorių šiuose namuose galima pamatyti tik keliose įrėmintose Kubos sostinės interjerų fotografijose. Nors šeimininkė yra kinomanė, šio aparato į namus neįsileidžia. „Neturiu ir neplanuoju“, – nedetalizuoja šeimininkė.

Dailininkų dvikova

Eklektiško, į jokį stilių nepretenduojančio buto sienas puošia įvairūs paveikslai ir paveikslėliai: ir dailės kūriniai, ir tiesiog mieli ar dėl tam tikrų priežasčių jausminę vertę turintys darbeliai. Yra ir mamos Aleksandros Jacovskytės piešinių, dėdės Adomo Jacovskio paveikslas, Paryžiuje gyvenančio Žibunto Mikšio miniatiūrų, grafikų Rimtauto Gibavičiaus, Edmundo Saladžiaus bei draugo Vlado Mackevičiaus kūrinių.

Savo darbą Marijai yra padovanojęs ir šeimos draugas žinomas Lenkijos grafikas bei plakatistas Wieslawas Rosocha. Vieną šio menininko kūrinį dizainerė panaudojo kurdama Milano Kunderos knygos „Nepakeliama būties lengvybė“ viršelį. „Leidyklai pasiūliau keturis variantus: vieną – su Rosochos, tris – su žymaus belgų siurrealisto Rene Magritte darbų fragmentais. Meno taryba negalėjo apsispręsti, todėl nusiuntė viršelius pačiam rašytojui. Jis su žmona pasirinko Rosochą. Taigi Wieslawas nelygioje kovoje (vienas prieš tris) nurungė garsųjį Rene, – patenkinta pasakoja dizainerė. – Tik vėliau sužinojau, kad būtent ši Kunderos knyga Wieslawo yra viena mėgstamiausių.“

Prekės ženklai nerūpi

Marijos namuose savo vietą rado iš mamos namų atkeliavęs veikiausiai tarpukario laikų veidrodis, masyvus apvalus valgomojo stalas, senovinė gili ketaus vonia su erelio kojomis. Šeimininkė neišmetė remontininkų susikalto medinio suoliuko – šis darniai įsilieja į bendrą erdvę, o per griausmingus vakarėlius ant jo telpa susėsti trys svečiai. „Neslėpsiu, mėgstu pirkti, bet esu neabejinga ne daiktams, o estetikai. Stengiuosi, kad mane suptų tik tai, kas tikrai patinka. Kalbu ne tik apie daiktus, bet ir apie reiškinius ar žmones, – užsimena Marija. – Pinigų neneigiu, bet materialaus pasaulio nesureikšminu. Mano mėgstamas rusiškas posakis: „Samyje važnyje vešči v žizni – eto ne vešči.“ (liet. „Patys svarbiausi dalykai gyvenime – ne daiktai.“).

Ji sako nesvaigstanti dėl prekės ženklų. Štai ryškiai geltoną „Smeg“ šaldytuvą įsigijo ne dėl žinomo ženklo, o todėl, kad kitų kompanijų jai tiesiog labai negražūs ir paprasčiausiai gadintų vaizdą.

Pagal spalvas

Marijos knygų lentyna atrodo tarsi vientisas dizaino kūrinys, mat kartą, dar prieš daug metų, kai namie dingo elektra, ji sumanė knygas sudėlioti pagal spalvas. Vėliau tokį dekoro principą aptiko virtualiame interjero žurnale ir savotiškai nusiminė, jog ne vienintelė ir ne pirmoji tai sugalvojo. Pasak Marijos, taip sudėlioti knygas labai patogu. Jos atmintis – regimoji, todėl lengvai atsimena, kokios spalvos ar atspalvio yra nugarėlė. Grupuoti pagal spalvas menininkė mėgsta ir indus, vonios reikmenis.

Nors šeimininkė sako, kad jos namuose nėra relikvijų, tai – ne visai tiesa. Kaip kitaip pavadinti močiutės sesers siuvinėtą paveikslą, kurį išsaugojo ir įkurtuvėms padovanojo mama? Ant juodai lakuotos kietmedžio komodos Marija yra susistačiusi brangių žmonių fotografijas. Neoriginalu, tačiau miela. Tarp jų – neseniai į geresnį pasaulį išėjusios močiutės nuotrauka. Jai atminti ant stalo, nesvarbu, koks paros laikas, nuolat dega žvakė. Ant komodos guli ir kortų malka. „Žaidimams kortomis neabejinga visa mūsų giminė. Dėdės iki šiol lošia preferansą. Iš vaikystės pamenu, kad pas babą ir dydą (taip Marija vadina močiutę ir senelį – aut. past.) ateidavo palošti jų draugai. O aš pati taip lavinu matematinius įgūdžius. Žaisti ir bendrauti – smagu, o ką ir kalbėti apie tai, kad dar galima ir papildomai užsidirbti“, – juokiasi Marija.

Užkandžių meistrė

Pagal Marijos sumanymą iš tamsaus medžio pagaminto paprasto virtuvės komplekto privalumai – masyvus kietmedžio stalviršis ir iš po jo ištraukiamos pjaustymo lentelės. O štai gartraukio šeimininkė dar nespėjo įsigyti. „Oi, nieko tokio – nesiplūkiu prie puodų!“ – moja ji ranka.

Nuolat į svečius užsukančius draugus moteris vaišina ispaniškais ir itališkais užkandžiais, sūriais, kitais panašiais valgiais, o arbatą pilsto į sovietinių laikų briaunotas stiklines. „Na, iš tikrųjų tai nėra tikros sovietinės granionkės, nors ir atrodo beveik identiškos. Šias stiklines atsivežiau iš Portugalijos“, – patikslina šeimininkė.

Marija visiškai negeria alkoholio. Ji yra abstinentė ne dėl kokių nors įsitikinimų, tiesiog nejaučia poreikio: „Neįsitempiu, tad nereikia specialiai atsipalaiduoti.“ O ir kitų tapti blaivininkais neįkalbinėja. „Aš apskritai esu prieš kategoriškumą. Sąlyginai neseniai, gal per pastaruosius kelerius metus, suvokiau, kad žmogus – niekam nieko neskolingas, kad yra absoliučiai laisvas rinktis. Laisvas iš esmės“, – pabrėžia ji.

Gyvenimo pokštas yra tas, kad abstinentė Marija gyvena Aludarių gatvėje, o jos prieš porą metų priglaustą kalytę ankstesnis šeimininkas šaukė Tekila.

Dabartinė augintinė kalytė turi kailio spalvą atitinkantį vardą – Balta. (Dėl to, ar jis nėra susijęs su svaigiaisiais gėrimais, galima dar pasiginčyti, – aut. past.). Marija turi ir kitą neplanuotą įnamį – neveislinę katytę vardu Čiurikas. Iš pradžių šeimininkė manė, kad tai – katinėlis, todėl keturkojei tenka taikytis su vyrišku vardu.