Kiekvienas dvaro miegamasis turi savo vaiduoklį

Kino prodiuseris, verslininkas Mindaugas Vosylius netoli sostinės įsigytą ir atstatytą seną dvarą įrenginėja su polėkiu. Šiuolaikinis dvarininkas sako, kad čia - ne jo namai ar vasarvietė, o saviraiškos ir kūrybos erdvė.

M. Vosyliui priklausantis Arvydų dvaras yra Vilniaus rajone, netoli Bezdonių. Per rūmų parką teka Bezdonė. Pasakojama, kad, nors upelis ir buvo seklus, ne visiems pavykdavo pasiekti jo dugną (rus. bezdna - bedugnė). Arvydų pavadinimas primena, kad Arvydo slapyvardį buvo pasirinkęs iš šių vietų kilęs žinomas Lenkijos politikas, buvęs ministras pirmininkas Marianas Zydram-Kocialkovskis. O štai ponas Mindaugas, draugų vadinamas Mindoza, savo valdoms suteikė naują pavadinimą - „Villa Mindoza". „Dvaras yra ne tik pastatai, bet ir visas ūkis, o jei ūkio nėra - tai vila", - paaiškina vyras.

Tiko tik siaubo filmams

Anksčiau per dvaro žemes, visai netoli rūmų, ėjo geležinkelis. Netoliese veikė spirito varykla, elektrinė, klijų bei odos apdirbimo gamyklos. M. Vosyliaus žiniomis, dvarui priklausė didžiulė (net 700 ha) teritorija, o jis turi tik apie pusę hektaro. Senos nuotraukos liudija, kad dvare buvo ir koplyčia, ši stovėjo ežero saloje. Išlikusių dvaro rūmų nuotraukų ir ikonografinės medžiagos Lietuvoje nėra. Keletą fotografijų išsaugojo prieškariu buvusių savininkų palikuonė: užsienyje gyvenanti moteris lankėsi dvare norėdama pamatyti, kur vaikystę praleido jos tėvas.

Sovietmečiu nacionalizuotus pagrindinius dvaro rūmus, tiksliau - tai, kas iš jų liko, M. Vosylius, atsitiktinai internete aptikęs skelbimą, nusipirko prieš dešimt metų.

„Netoli Vilniaus - galima su draugais atvažiuoti, romantiškoje aplinkoje vyno išgerti. Dar planavau griuvėsiuose filmuoti siaubo filmus", - motyvus pirkti dvarą prisimena pašnekovas.

Rūmai buvo nuniokoti, be stogo, pertvarų, langų. Šeimininkas pasakoja, kad pirmus kelerius metus kuopė šiukšles. Tada nutiko bėda: nugriuvo rūmams išskirtinumo teikiantis belvederis - aštuoniakampis bokštas. Šį ir apžvalgos aikštelę savininkas ryžosi atstatyti. Paskui visus rūmus teko atkurti taip, kaip jie atrodė XIX a. pabaigoje, kai paskutinį kartą buvo perstatyti.

Vieno žmogaus kūrinys

Dviejų aukštų rūmus architektūrą studijavęs šeimininkas atstatė ir įrengė pasikliaudamas tik savo žiniomis, patirtimi, nuojauta bei skoniu. Vyras neslepia, kad ne tik spalvas, baldus, įrangą, bet ir užuolaidas, staltieses, indus, žvakides, interjero detales išrinko pats.

„Lietuviams reikia baltų sienų ir sunkių baldų, tad norėjau sukurti ką nors kitokio... Siekiau, kad būtų miela, jauku, tikra, kad džiugintų čia atvykusius žmones, suteiktų gerų emocijų", - teigia ryškių spalvų nebijantis šeimininkas. Vieną patalpą jis net dekoravo ryškiai raudonais rombais, o medinių grindų spalva primena audringą jūrą. „Ne visiems tai patinka. Klausia, kodėl dvivėres virtuvės duris nudažiau neva baltarusiška žydra spalva. O aš toje Baltarusijoje net nesu buvęs", - juokiasi šeimininkas.

Dvarininkas sako, kad vienas iš įkvėpimo šaltinių jam buvo britų pilys, įvairių idėjų pasisėmė keliaudamas ar nusižiūrėjo interjero knygose. Kad rūmus įrenginėja vadovaudamasis taisykle: jei nauja sienų spalva, baldas, keraminis staktos apvadas ar durų vitražas atrodo kaip čia buvę, vadinasi, viskas gerai. O jei rėžia akį - kažkas ne taip, vadinasi, tenka taisyti.

Rūmų vaiduokliai

Patalpų išdėstymo M. Vosylius beveik nekeitė. Pirmame aukšte liko didžiulė menė, iš jos galima išeiti į terasą ir kiemą su fontanu. (Beje, tarybiniais laikais šioje patalpoje rodytas kinas.)

Antrame aukšte ir bokšte šeimininkas įrengė septynis miegamuosius. Visi turi pavadinimus ir po savą vaiduoklį: Svajonių, Juoko, Jaukumo, Meilumo, Švelnumo, Keistumo bei Gerumo. Beje, Arvyduose gyvenančių vaiduoklių atvaizdus galima „pamatyti" - antrame aukšte ant koridoriaus sienos kabančiuose veidrodėliuose. Apie rūmų dvasias vyras kalba visiškai rimtai ir prisipažįsta, kad beveik niekada nelieka nakvoti vienas. Dar šeimininkas dievagojasi, jog vaiduokliai jį bei jautresnius svečius visada pažadina naktį tą pačią valandą.

Jaukūs sentimentai

M. Vosylius sako, kad specialiai baldų rūmams apstatyti neieškojęs: jie atkeliavo tarsi savaime, pernelyg nesistengiant. Nemažai jų šeimininkas nusipirko Lietuvos sendaikčių turguose, kitų šalių „blusynuose". Pagal užsakymą pagamintos tik miegamųjų lovos. Kiekviena kalvio savitai ornamentuota. Vietą sename dvare rado ir antikvarinės komodos, stalai, puošnus septintojo dešimtmečio minkštų baldų komplektas, 1872-aisiais Stokholme pagamintas klavikordas kauliniais klavišais (šiuo šeimininko restauruotu instrumentu galima groti).

Dvaro sienas puošia šeimininko bičiulio tapytojo Arūno Rutkaus paveikslai. Didžiules metalines skulptūras - „Varną ", „Slibiną" ir lauke (ant rūmų fasado) kabantį „Veidą" - sukūrė Renaldas Palekauskas. Jie čia bus tol, kol sulauks savo pirkėjo. Daugelio rūmuose esančių keramikos dirbinių autorius - Rokas Dovydėnas: jis nulipdė ornamentuotas menės židinio plyteles, prie koridoriaus laiptų stovinčią keraminę koloną, paveikslėlius su miegamųjų pavadinimais.

Terasoje su kolonomis stovintys staliukai - šeimininko rankų darbo: jų viršų M. Vosylius sukūrė iš nuglūdintų jūrų akmenėlių (technologijos neišduoda).

„Kiekvienas krantas turi savo spalvą, vieni akmenys balti, kiti - žali, o štai šiuos raudonus parsivežiau iš Dubrovniko", - rodo šeimininkas. Jo iš akmenukų sudėliota ir fontaną juosianti mozaika. Žvelgiant iš aukštai, ši atrodo kaip didžiulė gėlė.

Šeimininkas sako, kad labai mėgsta augalus, todėl dvaro herbu ir pasirinko tris augalo lapelius. „Auginu apie keturiasdešimties skirtingų rūšių rododendrų, dar turiu azalijų, magnolijų, sakurų, ginkmedį ir net lietuviškas žiemas ištveriantį kaktusą", - vardija M. Vosylius.

Vilniuje gyvenantis dvaro šeimininkas sako, jog į savo valdas atvažiuoja beveik kasdien. Jis rūmus ir aplinką kuria neskubėdamas, su džiaugsmu.