Kernavės sodyboje svečiai tampa mokiniais (4) 

Dailininkai Kristina ir Jaunius Ranoniai nepabūgo atverti savo namų durų visiems, norintiems pažinti meno pasaulį. Savo namuose netoli Kernavės jie įkūrė keramikos galeriją bei meno edukacijos centrą „Mirnabalis" ir noriai dalijasi su lankytojais žiniomis apie meną.

Vieta gyventi ir kurti

Šį medinį namą su įdomios formos langais kai kurie galėjo matyti režisieriaus Algimanto Puipos 1997-aisiais sukurtame meniniame filme „Vilko dantų karoliai". Kai vyko filmavimas, Ranoniai jau buvo nusipirkę apleistą kalvio sodybą, bet joje dar negyveno.

Į Širvintų rajone esantį Pakalniškių kaimą sutuoktiniai iš Panevėžio atsikėlė prieš keliolika metų - ieškojo mieste nerastos erdvės ir laisvės. Čia gimė jųdviejų dukra Saulė, rugsėjį mergaitė eis į antrą Kernavės pradinės mokyklos klasę. Beje, pirmiausia menininkų pora įsirengė ne gyvenamąsias patalpas, o keramikos ir tapybos dirbtuves. Iš Biržų krašte, Daudžgirių kaime, stovėjusios senelio sodybos jiedu į Pakalniškes perkėlė seną klėtį, joje ir užvirė kūrybos darbai. „Darbininkai pamatus lieja, o aš kieme paveikslą piešiu. Pardaviau jį už tiek, kiek reikėjo už pamatus sumokėti", - senus laikus prisimena šeimininkas.

Kristina neslepia, kad įsigyti sodybą buvo Jauniaus idėja, o ji pritarė. „Keramikui reikia atsiriboti, gamtos, taip pat - dirbtuvių, sandėlių, todėl daug nemąstėme. Tik mūsų mamos stebėjosi tokiu sprendimu", - pasakoja šeimininkė.

Būstas atitiko naujakurių lūkesčius: rami vieta gamtos prieglobstyje, netoli iki Vilniaus.

Šiuo metu šeimininkas remontuoja namą, tapo vidaus sienas, kai kur jau yra pakabinęs paties sukurtus šviestuvus. Krosnis dirbtuvėje ir namuose meistrauti mėgstantis nagingas dailininkas sumūrijo savo rankomis. Dabar jau ir iš šulinio kibirais vandens į namą nešioti nebereikia: jį atpumpuoja „motoriukas". Šulinys su išlikusiais ąžuoliniais rentiniais stovi ne kieme, o pakalnėje, kitapus keliuko. Jis nėra gilus, tačiau dėl įtekančių šaltinių vandens nestinga.

Iš ankstesnių sodybos šeimininkų Ranoniai paveldėjo antaninę ir alyvinę obelis. Kieme augo ir sena dvylikos kamienų liepa, tačiau ją teko nupjauti, nors ir buvo labai gaila. Tarp namo ir dirbtuvių augančioje pušyje „apsigyveno" medinis angelas: jį, prieš gimstant Saulutei, išdrožė šeimos draugas. Kita medinė skulptūra - du paukšteliai vienais sparnais - Jauniaus kūrybos. „Jie tai išskrenda, tai parskrenda", - užsimena šeimininkas.

Norint užveisti čia sodą, daržą ir gėlyną, reikia labai daug dirbti: žemė - grynas smėlis, tad sodinant kiekvieną gėlę tenka iškasti gilią duobę, įpilti molio, juodžemio. Dabar šeima turi du hektarus žemės su nuosavu grybingu miškeliu ir žemuogių pieva. Pavasarį savo valdose Ranoniai nutarė sukurti mišką-parką su laukymėmis, tad pasodino pušų, eglių.

Galerija pievoje

Anksčiau, pasakoja šeimininkai, jie turėjo savotišką kilnojamąją galeriją: į raudonus „Žiguliukus" susikraudavo savo ir kitų keramikos meistrų dirbinius ir veždavo parodyti, parduoti.

Dabar jų galerija nuo 2003-iųjų veikia sodybos kieme - po atviru dangumi.
„Norėjome, kad ekspozicija būtų netradicinė, arti gamtos. Šamotas atsparus atmosferos poveikiui, tad tam labai tinka", - pasakoja šeimininkai.

Jųdviejų bei kitų keramikų kūriniai puikuojasi pievoje ir ant kalvelės. Kai kuriems darbams eksponuoti pritiko šioje sodyboje rasta sena medinė gelda, uždengta stiklu.

Pasak kūrėjų, krizė jiems smogė pirmiesiems: sunkmečiu mažai kas perka menininkų kurtus kūrinius. Tad iš galerijos Ranoniai nesitiki daug uždirbti, veikiau siekia pristatyti lankytojams kūrybą, pademonstruoti keramikos galimybes.

Šeimos ambasadoriai

Dabar Ranoniai daugiau laiko gali skirti edukacinei veiklai: kieme arba dirbtuvėse rengiami keramikos kursai. Galerijos ir edukacijos centro pavadinimas „Mirnabalis" sudarytas iš dviejų žodžių: „mira" (išminčių dovana kūdikėliui Jėzui) ir „bala". Raidė „n" žodžio viduryje reiškia namus.

Kristina prisipažįsta, kad įsileisti lankytojus, kursų dalyvius į privačią erdvę nebuvo paprasta. „Septynerius metus su Jauniumi gyvenome vieni, paskui gimė Saulė. Atsiverti, įsileisti svetimus žmones buvo nelengva", - pripažįsta moteris.

Prie lankytojų priprato ne tik šeimininkai, bet ir vilkšunis Barbosas. Jaunius juokiasi, kad jam atsibodo atsakinėti į klausimus apie šeimos augintinį, todėl prie voljero prikalė lentelę su užrašu: „Barbosas yra baigęs šunų policijos konservatoriją, moka loti, komandų neklauso, dirba už kaulą. Pareigos - saugumietis."

Be to, Ranoniai dalyvauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotame judėjime „Šeimos ambasadoriai". Šis simbolinis titulas suteikiamas toms šeimoms, kurių gyvenimas ir veikla grindžiami tradicinėmis vertybėmis. „Bendraujame su kitomis Širvintų rajono „ambasadorių" šeimomis, esame kaip bendruomenė, mėgstame ką nors kartu nuveikti. Štai Šešuolių girininkas organizavo šeimų medžio sodinimo šventę",- apie bendraminčių sambūrį pasakoja Jaunius.

Su moliu - kaip su žmogumi

Pajusti kūrybos, lipdymo iš molio džiaugsmą į Ranonių sodybą atvyksta grupės vaikų ir suaugusiųjų: trumpiausi kursai trunka tris valandas. Šeštadienis keramikos centre - pavienių lankytojų diena. Beje, iš karto savo darbelių dalyviai neišsiveža. Reikia kantrybės: maždaug savaitę figūrėlės džiūsta, tik tada jas galima dėti į degimo krosnį. Čia dirbiniai 125 laipsnių temperatūroje degami keturiolika valandų, dar maždaug parą tenka laukti, kol krosnis atvėsta ir ją galima atidaryti.

„Lankytojai patiria, kad su moliu, kaip ir su žmogumi, reikia elgtis švelniai, atsargiai. Lankytojai atvažiuoja tikėdamiesi, kad greitai ką nors nulipdys ir išsiveš, tačiau pamato, kad ne viskas taip greitai vyksta, savo sąlygas diktuoja ne protas, o medžiaga", - pasakoja šeimininkai.

Kristina mėgsta dirbti su vaikais, nes jie labai įsijaučia. O Jaunius, kuriantis sakralinius paveikslus bei studijuojantis krikščionybę ir kitas pasaulio religijas, pasakoja lankytojams apie religijos, filosofijos, meno sąsajas, rengia tapybos, akvarelės pradmenų pamokas. „Mano darbas - sukelti optimizmą, kad žmonės nenusimintų, nesusiviltų", - sako menininkas.