Kaip sukurti įspūdingą vaivorykštę? (1)

Bepigu kūrėjai gamtai, turinčiai savo supratimą apie spalvų harmoniją, – mūsų sugalvoti dėsniai jai nė motais. O mes, sodindami gėlynus iš jos kūrinių (kurių atspalviams įvardyti kartais žodžių pritrūksta), turime gerokai pasukti galvas. Juk žmogaus sukurto gėlyno dekoratyvumą lemia gebėjimas tinkamai pasirinkti augalus, kad atsiskleistų visas spalvingas žiedų grožis.

Kas akims mieliausia

Daugelis mėgstame harmoningus gėlių spalvų derinius: oranžinės su žalia, žalios su violetine, mėlynos su raudona, violetinės su oranžine, raudonos su geltona. Jie gražiai atrodo žiūrint ir iš arti, ir iš toli.

Taip pat akiai malonūs spalviniai kontrastai: oranžinės su mėlyna, geltonos su violetine, raudonos su žalia. Taigi drąsiai galima šalia auginti oranžines nasturtes (Tropaeolum) ir mėlynus meksikinius žydrūnius (Ageratum houstonianum), geltonus serenčius (Tagetes) ir violetines lobelijas (Lobelia). Tokie deriniai itin tinka mažesnėms kompozicijoms sukurti, pavyzdžiui, balkone. Čia kontrastingos spalvos viena kitą sustiprina. Štai, jei imtume oranžinės ir mėlynos spalvų derinį, pirmoji atrodys šiltesnė, antroji – šaltesnė, o geltona puikiai atsiskleis prie violetinės.

Vienoje vietoje gražiai atrodo ir skirtingi tos pačios spalvos atspalviai, išgaunami derinant, pavyzdžiui, raudonas pelargonijas (Pelargonium), raudonžiedžius šalavijus (Salvia splendens) ir svyruoklines begonijas (Begonia semperflorens). Taip pat geras pasirinkimas – vienos rūšies dviejų ar trijų spalvų gėlės, tarkim, vien baltos ir rožinės petunijos (Petunia). Tokiu atveju, kai nėra rūšių įvairovės, gėlyną paprasta prižiūrėti, nes augalų poreikiai vienodi.

Kai kuriems patinka vienas spalvingas akcentas, kurį išryškina foną sudarantys ramesnių spalvų augalai, kitiems dailiai atrodo gėlių margumynas.

Spalvų žaismas

Jei gėlynas pavėsyje arba grožėtis juo galite vakare, stenkitės pasisodinti daugiau šviesesnių spalvų ar margalapių augalų – prieblandoje ar apniukusią dieną jie atrodo dekoratyviau. Verta žinoti, kad oranžinė ir raudona spalvos gėlių kompozicijai suteikia išraiškingumo. O mėlyna ir violetinė sukuria didesnės erdvės įspūdį, tačiau, jeigu prastas oras ar menkas apšvietimas, jos atrodo gana niūrios. Gražiau atrodo iš arti nei iš toli.

Prie neutralios baltos spalvos išryškės pasyvios – mėlyna, violetinė, žalia. Balta spalva gražiai atrodo ir naktį. Netgi jei gėlių oazėje susidarė jūsų akiai nemalonus spalvinis derinys, įspūdį sušvelnins per vidurį įterptos neutralios – balta, sidabrinė.

Ryškus vienmečių dekoratyvumas

Paprastai ryškesnės nei daugiametės yra vienmetės gėlės: gausiau ir ilgiau žydi, tad jų spalvos pagyvina bet kurį gėlyno kampelį. Be to, jos gyvuoja tik vieną sezoną, tad, jei spalvinė gama erzina, tai neilgam...

Geriausia pirkti jau žydinčius daigelius: tikrai žinosite, ar augalų spalva tinka jūsų gėlyne, mat vien tik rūšies pavadinimas gali labai suklaidinti – kad ir tos pačios rūšies, bet skirtingų veislių gėlės viena nuo kitos be galo skiriasi.

Jei gėlynas nedidukas, užteks 2–3 spalvų: per didelis margumynas mažoje erdvėje slėgtų.

Oranžinė šiluma

Oranžinė šilta ir jauki, ji žadina kūrybiškumą, taigi grožintis tokios spalvos žiedais gali kilti puikių minčių, kaip dar patobulinti aplinką.

Nasturtė

Nasturčių (Tropaeolum) rūšių yra pačių įvairiausių: ir vijoklinių, ir nykštukinių. Kaip vijokliai auginamos didžiosios ir skiautėtalapės nasturtės. Apskritai nasturtės nelabai reiklios, jos mėgsta šilumą ir šviesą, geriausiai auga saulėtoje vietoje.

Šios gėlės neatsparios sausrai. Jas laistyti reikia ne tiek dažnai, kiek gausiai. Iki pražystant vandens reikia daugiau, vėliau laistykite tada, kai žemė išdžiūsta. Jei nasturtės pertręšiamos azoto trąšomis, jos galingai lapoja, bet menkai žydi. Prastoje žemėje augalas susmulkėja, pagelsta. Gėlė nebijo nei vėjo, nei šalnų, todėl žydi iki vėlyvo rudens.

Nasturtės daigai į nuolatinę vietą sodinami šalnoms praėjus. Nuo gegužės mėnesio jas galima sėti tiesiai lauke. Geriausia į vieną duobutę dėti dvi tris sėklas ir (berkite jas 30–50 cm atstumu).

Ešolcija

Geltonžiedė ešolcija (Eschscholzia californica) užauga 30–40 cm aukščio. Priklauso aguoninių šeimai ir neretai vadinama kalifornine aguona. Yra gėlių tuščiaviduriais ir pilnaviduriais žiedais, be to, skirtingai, nei atrodytų iš pavadinimo, jų žiedai būna ne tik geltoni, bet ir oranžiniai, raudoni, balti. Neretai prekiaujama kelių veislių ešolcijų sėklų mišiniais.

Šie augalai labai nemėgsta persodinimo, taigi reikėtų sėti tiesiai į augimo vietą arba į ją perkelti su durpiniu indeliu. Ešolcijoms tinka vietos, kur užtektinai saulės šviesos. Žiedai išsiskleidžia tik saulėtomis dienomis, o, kai būna apsiniaukę ar tamsu, susiskleidžia. Žydi nuo birželio iki pat spalio. Laistomos negausiai.

Medetka

Vaistinė medetka (Calendula officinalis) – labai gyvybingas augalas, jam nereikia ypatingos dirvos. Medetkos greitai auga, mėgsta skaisčią saulės šviesą, o vakare žiedai susiglaudžia. Tačiau, jei karšta ir sausa, žiedai smulkėja. Gėlė žydi visą vasarą iki pat rimtų šalnų. Laistyti reikia saikingai, nes nepakenčia permirkusios žemės. Galima persodinti net tada, kai žydi. Nužydėjusią reikia iš karto nuskabyti – sukraus naujų žiedpumpurių.

Oranžinės spalvos žiedais pasipuošia šie vienmečiai augalai: visažydės begonijos (Begonia semperflorens), darželiniai arktočiai (Arctotis hybridus), serenčiai (Tagetes), venidijos (Venidium fastuosum), šiurkštieji ekremokarpai (Eccremocarpus Scaber), auksuotosios laumakės (Dimorphotheca aurantiaca), Drumondo gludai (Coreopsis basalis), nemezijos (Nemesia), apskritalapės titonijos (Tithonia rotundifolia).

Mėlynuoja ne tik linai

Mėlyna spalva gėlyne atrodo gaiviai, veikia raminamai ir sukuria saugumo pojūtį, tarsi sakydama: čia mūsų tvirtovė...

Žydrūnis

Meksikiniai žydrūniai (Ageratum houstonianum) – gėlės, daugelio mūsų močiučių augintos darželiuose. Dabar jomis vis dažniau apželdinami ne tik gėlynai, bet ir balkonai. Ypač tinka žemaūgės (iki 20 cm aukščio) žydrūnės. Lauke sodinamos birželio pradžioje. Žydi gausiai ir ilgai, iki pirmųjų šalnų. Žiedai – ne tik melsvi, bet ir balti, alyviniai.

Mėgsta saulėtą vietą, daug vandens. Dirvai žydrūniai nereiklūs, bet nemėgsta persodinimo. Jeigu pernelyg šakojasi į šonus, galima nugenėti.

Lobelija

Lobelijų (Lobelia) yra ir stačių, ir svyrančiais stiebais – jie dekoratyviai atrodo driekdamiesi pažeme. Šios gėlės iš tiesų mėgsta pusiau saulėtą vietą, tačiau žavios tuo, kad prisitaiko ir prie prastesnių sąlygų – gali augti pavėsyje.

Į nuolatinę vietą lobelijas persodinti reikia atsargiai, nes gėlėms nepatinka, kai persodinant išjudinamas žemės gumulas aplink šaknis. Dirvožemis turėtų būti purus ir, svarbiausia – lobelijas reikia gausiai laistyti, kitaip jos nustos žydėti.

Šių gėlių nelabai puola ligos, tad, jei augalai prastai auga ar ima džiūti, greičiausiai kaltas vandens stygius ar per kaitri saulė. Gėlė gali nustoti žydėti prasidėjus didiesiems vasaros karščiams. Tuomet ūglius trečdaliu patrumpinkite, ir lobelijos vėl užaugins stiebelius, o jie pasipuoš žiedais.

Sukutis

Sukutis (Ipomea) iš tiesų yra daugiametis augalas, bet pas mus auginamas kaip vienmetis. Šis vijoklis užauga iki poros metrų dydžio. Aukštyn kopdama ir besivydama gėlė žaliai melsvu žydinčiu kilimu gali uždengti sieną. Geriausiai auga pietinėje, vakarinėje ar rytinėje pusėje.

Tai gana didelis augalas, o svarbiausia – tik pasiekęs tam tikrą dydį jis pradeda žydėti. Tai paprastai įvyksta liepos mėnesį ir trunka iki spalio. Liūdnoka, bet kiekvienas sukučio žiedelis žydi tik vieną dieną: išsiskleidžia anksti ryte, o vakarop susiglaudžia. Kai oras apniukęs, žiedai gali nesusiskleisti visą dieną. Prastesnėmis sąlygomis augalas žydėti pradeda anksčiau, nes taip gamtos surėdyta: gėlė iš visų jėgų stengiasi išlikti, kad užaugintų sėklas. Beje, sukučiai labai jautrūs drėgmės stygiui.

Mėlynų spalvų žiedais gėrėsitės pasisodinę vienmečių gėlių: žilių (Cineraria), storalapių nolanų (Nolana humifusa), lenktažiedžių trimičių (Salpiglossis sinuata), tunbergijų (Thunbergia), varpelinių facelijų (Phacelia campanularia).